Šiandien ne tik Lietuvoje, bet ir visoje Europos Sąjungoje jauni žmonės susiduria su opia nedarbo problema. Baigę studijas net ir prestižiniuose universitetuose jie arba negali susirasti darbo arba yra priversti dirbti už santykinai mažą atlygį.
Būna ir taip, kad vargiai to atlyginimo pakanka net būtiniausioms išlaidoms, ką jau kalbėti apie būstą ar automobilį. Ši problema reikalauja ne tik dėmesio, bet ir kompleksiškų sprendimų.
Oficialiai pateikiamos 2016 m. lapkričio mėn. statistikos duomenys apie jaunimo nedarbą visoje Europos Sąjungoje, verčia susimąstyti: net 46,5 proc. jaunų graikų neturi darbo; Ispanijoje jaunimo nedarbas siekia 43,6 proc.; Italijoje – 36,4 proc. Laimė, Lietuvoje situacija yra geresnė – tik apie 12,7 proc. lietuvių jaunuolių neturi darbo. Visgi, kaip turbūt visi suvokiame, tai yra emigracijos padarinys. Tačiau kas bus, jeigu sienos Europoje užsivers?
Jaunų žmonių nedarbas Europos Sąjungos valstybėse verčia užduoti klausimą – ar darbdaviams apskritai reikia progresyvaus ir išsilavinusio jaunimo? Jeigu taip, kodėl tiek daug jaunų žmonių neranda galimybių realizuoti įgytų žinių bei potencialo darbo rinkoje?
Kalbant apie Lietuvą, jaunimo nedarbą sąlygoja nelanksti darbo rinka bei švietimo sistemos spragos.
Deja, universitetinis išsilavinimas mūsų šalyje – nuvertėjo; įsivyravo praktika, kad diplomas yra perkamas, o ne įgyjamas. Tuo metu darbo rinkoje – gajus negatyvus požiūris į jauną, patirties neturintį darbuotoją. Tai užkerta kelią jaunam žmogui įgyti darbinius įgūdžius ir kaupti darbo patirtį.
O jaunimo nedarbas didina pajamų nelygybę visuomenėje, nusikalstamumą ir netgi gali sukelti socialinius neramumus.
Šiandien aktyviai diskutuojama dėl to, kaip reikėtų pertvarkyti Lietuvos švietimo sistemą. Nors daug šnekama apie aukštųjų mokyklų tinklo optimizavimą, svarbu yra ne tik šis, tačiau ir paties švietimo kokybės aspektas. Juk gyvename nuolatos kintančiame pasaulyje, dėl to ir švietimo sistema negali būti sustabarėjusi, kokia dabar yra: Lietuvos universitetai iki šiol nėra gerai žinomi pasaulyje, dėstytojų, ypač pradedančiųjų, algos – mažos, tad ir motyvacija – menka, pagaliau mokslas Lietuvoje stokoja tarptautiškumo – kiek daug lietuvių mokslininkų gali pasigirti tuo, kad yra pasaulio, o ne tik Lietuvos mokslinės bendruomenės nariais? Vienetai!
Švietimo kokybę galėtume pagerinti ne vien mechaniškai jungdami aukštąsias mokyklas, tačiau ir tiksliai identifikuodami, kokių specialybių Lietuvos ekonomikai ir verslui iš tiesų reikia. Taip pat reikėtų apibrėžti mokslinių tyrimų institutų veiklos gaires, skatinti verslo ir švietimo bendruomenių bendradarbiavimą. Deja, universitetuose tebėra ruošiami specialybių, kurių Lietuvai net nereikia, studentai. Taip ne tik švaistomas jaunų žmonių laikas, o ir valstybės pinigai, kurių ir taip nėra daug.
