aA
Prieš daugiau nei dešimt metų, kai dabar jau buvęs VSD vadovas Arvydas Pocius ryžosi kalbėti apie aplinkybes, kaip jis buvo įtrauktas į KGB rezervą 1989 m. gruodį jam esą visiškai nenutuokiant, buvo vėlyvas sausio pradžios vakaras.
I. Makaraitytė. Rusai juokiasi, o mes draugaujam
© DELFI / Andrius Ufartas

Pasibaigus pokalbiui, kai jau atsisveikindama stojausi išeiti, jis nuo stalo griebė saują šokoladinių saldainių.

Iki šiol man akyse stovi tie saldainiai, auksiniu ir rudu popieriuku. A. Pociaus rankos virpėjo, o aš žiūrėjau į saldainius, kuriuos VSD vadovas man bėrė į rankinuką ir negalėjau atgauti žado. Taip atrodė VSD vadovas, kai netenka savitvardos. Išsigandęs. Lengvai paveikiamas.
Bet vis tiek kaltas ne jis, o tie, kurie apie jį rašo.

Kaip A. Pocius atsidūrė KGB rezerve, ar iš nekalto jaunatviško naivumo, ar savanaudiškai galvodamas apie karjeros perspektyvas, dabar nesupaisysi. Visai kitas klausimas, kas atvedė ir A. Pocių, ir tuomet užsienio reikalų ministrą Antaną Valionį į tokias aukštas ir atsakingas pareigas, kai biografijoje – slapta žymė ir kai visiškai aišku, į kokį chaosą gali įtraukti valstybę tokios informacijos patekimas aikštėn.

Ko buvo daugiau – avantiūristiškos drąsos ar naivumo?

Rusai mums parodė, kad naujajame Seime daugiau nei reikia komjaunuoliško tipo naivuolių ir avantiūristinių drąsuolių. Jie ne tik įkūrė Tarpparlamentinių ryšių su Rusijos federacija grupę. Seimo Pirmininkas Viktoras Pranckietis į savo kabinetą pasikvietė Rusijos ambasadorių Aleksandrą Udalcovą.
Indrė Makaraitytė

Sakoma, kad sausis – kritinis metas. Lietuvai – išties. Tą sausį KGB rezervo skandalas užvirė ilgam, atvėrė savivalės smegduobes ir pakirto pasitikėjimą institucijomis. Bet Sausio 13 – oji yra vis dar reta išimtis, kuri nuoširdžiai vienija, o ne skaldo persipykusią, atšalusią, emigravusią Lietuvą. Kremliaus propaganda veikia tikslingai ir Sausio 13-oji yra jos vienas svarbiausių taikinių. Sausio 13-osios stiprybė išbandoma netikėtais rakursais. Pagiežingomis diskusijomis, kas vertas, o kas ne Laisvės premijos. Rinkimais Naujojoje Vilnioje.

Ir kasmet prieš Sausio 13-ąją Rusijos ambasada ieško galimybių susitikimui.

Kremlius kantrus ir pagaliau jiems pavyko. Pavyko besti pirštu tiesiai į mūsų silpnąją vietą ir parodyti, kokie naivūs mūsų politikai. Kas seks po to, kiek tas naivumas kainuos, mes dar nežinome.

Taigi rusai mums parodė, kad naujajame Seime daugiau nei reikia komjaunuoliško tipo naivuolių ir avantiūristinių drąsuolių. Jie ne tik įkūrė Tarpparlamentinių ryšių su Rusijos federacija grupę. Seimo Pirmininkas Viktoras Pranckietis į savo kabinetą pasikvietė Rusijos ambasadorių Aleksandrą Udalcovą.

Ko verta ambicija, jei ji apima jau ir iniciatyvas užsienio politikos srityje, nors valstiečiai išvis savo gretose neturi nei vieno užsienio politiką išmanančio žmogaus? Jei valstiečių žinios tos pačios Rusijos atžvilgiu apsiriboja D. Kepenio svaičiojimais, kaip jis su rusais bėgiodavo maratoną ir V. Pranckiečio katino Leopoldo mina, jog su visais reikia draugauti? Ir su rusais taip pat.
Indrė Makaraitytė

Vyrai pakalbėjo. Sako, griežtai. Sako, bet ką ten gali žinoti, gal ir griežtai, jei jūs įsivaizduojate griežtus Antaną Vinkų, buvusį ambasadorių Rusijoje ir V. Pranckietį. O gal dėl pokalbio griežtumo V. Pranckiečiui tapo labai nepatogu prieš žiniasklaidą papasakoti, kaip jis, nors ir labai mandagus ir galantiškas, kalbėjo su rusais, kaip jis ultimatyviai už uždarų durų liepė pasitraukti iš Krymo, iš Rytų Ukrainos ir pareikalavo tučtuojau sustabdyti Astravo atominės elektrinės statybą ir nustoti kaupti tūkstančius karių ir ginkluotės prie vakarinės Rusijos sienos?

A. Udalcovui patinka mandagūs, bet dar labiau – naivūs lietuviai.

Jis papasakojo savo įsivaizdavimą, kaip visai netrukus ir Rusijos Dūma atsakys draugišku gestu – įkurs tarpparlamentinių ryšių grupę su Lietuva. Štai ir tada bus galima dirbti. Juk meno, kultūros ir mokslo žmonės visai kitaip nei politikai bendrauja. Jie susieis ir pažins vienas kitą labiau, atsiras sąlyčio taškų. Sakot, Rusija daro įtaką? Būtų keista, nustebusiu apsimetęs porina A. Udalcovas, kad tokia didelė valstybė kaip Rusija neturėtų čia, Lietuvoje, jokios įtakos. Bet ji, neišsigąskite, natūrali, savaiminė.

Valstiečiai tik paskyrę Seimo vicepirmininku Mindaugą Bastį sužinojo, kad šis socialdemokratas prieš trejus metus pas kitą Seimo Pirmininką, darbietį Vydą Gedvilą, buvo paslapčia atvedęs vieną iš „Rosatomo“ vadovų. M. Bastys, žinoma, ryšių su Rusija grupėje yra.
Indrė Makaraitytė

Taip Sausio 13-osios išvakarėse Lietuvos Seime kalba Kremliaus režimo, nepripažįstančio Sausio 13-osios nusikaltimų, atstovas. Atstovas režimo, kuris garbina Sovietų Sąjungą ir ten, kur prieina, braižo naujas sienas. Atstovas šalies, kurios specialiosios tarnybos, toliau tobulindamos KGB metodus, kėsinasi į demokratiją, daro poveikį žmonių sąmonei ir sprendimams.

Tad A. Udalcovas, kitaip nei V.Pranckietis, naivumo liga neserga. Jis profesionaliai dirba savo darbą. Jis pasiprašė, jį pakvietė. Jam leidžia kalbėti, jis kalba.

Valstiečių ambicija permesti į Seimą galios centrą nėra savaime bloga.

Tačiau ko verta tokia ambicija, kai Seimas – dėl patirties, žinių ir supratimo trūkumo tampa silpniausia ir labiausiai pažeidžiama vieta? Ko verta tokia ambicija, jei ji apima jau ir iniciatyvas užsienio politikos srityje, nors valstiečiai išvis savo gretose neturi nei vieno užsienio politiką išmanančio žmogaus? Jei valstiečių žinios tos pačios Rusijos atžvilgiu apsiriboja D. Kepenio svaičiojimais, kaip jis su rusais bėgiodavo maratoną ir V. Pranckiečio katino Leopoldo mina, jog su visais reikia draugauti? Ir su rusais taip pat.

O veide lygiai tokia pat išraiška – baikit kritikuoti, leiskit dirbti.

Būtų galima pasijuokti, jei tai būtų anekdotas. Ir rusai gardžiai juokiasi iš mūsų naivumo.
Indrė Makaraitytė

A. Udalcovas puikiai žino, kokie žmonės yra lietuviškoje tarpparlamentinių ryšių grupėje su Rusija. Apie kiekvieną politiką jam buvo surašyta išsami dosjė ir A. Udalcovas kiekvieną jų perskaitė. Jis profas. Tuo tarpu valstiečiai tik paskyrę Seimo vicepirmininku Mindaugą Bastį sužinojo, kad šis socialdemokratas prieš trejus metus pas kitą Seimo Pirmininką, darbietį Vydą Gedvilą, buvo paslapčia atvedęs vieną iš „Rosatomo“ vadovų.

M. Bastys, žinoma, ryšių su Rusija grupėje yra.

O V. Pranckietis po susitikimo su A. Udalcovu dievagojosi, kad jie turėjo rusams rimtų priekaištų dėl „Rosatomo“ Astrave statomos atominės.

Būtų galima pasijuokti, jei tai būtų anekdotas. Ir rusai gardžiai juokiasi iš mūsų naivumo.

Valstiečiai – be supratimo, o jų koalicijos partnerių socdemų gretose – pakrikimas. Valstiečių pasitikėjimas socialdemokratais mažėja kasdien, nes jei valstiečiai – naivuoliai, socialdemokratai – vis dar apsukrūs žaidėjai. Jų požiūris į Rusiją toks, kokio reikia dabar, reikės kitokio – bus kitoks. O principų vis dar neišsižadėjęs užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius apsistatė partiniais viceministrais. Tėvynės sąjungoje yra daugiausiai adekvačiai vertinančių Rusijos grėsmę, bet pirmiausia jų rinkiminė antirusiška isterija nuo bendravimo su jais atgraso dar ilgam jau pasibaigus rinkimams.

Čia yra valstybė, kuri laiko save Rusijos ir visų Rytų politikos eksperte, Sausio 13-osios išvakarėse.

www.DELFI.lt
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.