Tai įspėjimas. Nedaryti to ar ano, ar elgtis tvarkingai, nekliudyti. V. Putinui Rusijoje. Arba Sistemai Lietuvoje. Ant trukdančių ir Rusijoje ir Lietuvoje paleidžiamas valdomų prokurorų institutas. Skirtumo jokio. Metodai sutampa. Mes nė kiek ne demokratiškesni. Ir nereikia apsigauti, kad Lietuvoje politiką vykdo partijos. Kaip ir Rusijoje, politiką daro maždaug šimtuko galingųjų susitarimai. Įgyvendinami per teisingumo struktūras, vienokias ar kitokias, arba per verslui ar politinei karjerai užkertančius šlagbaumus žiniasklaidoje.
Kartais tam praverčia ir partijos. Visko pasitaiko. O šiaip tai Lietuvoje Sistemos fasadas tai pozicija-opozicija, karkasas –teisėsauga, o visos šios institucijos reikalingos kažkokiai įtakų grupei reikalingiems sprendimams priiminėti. Lietuva čia domėn neimama. Žaidiman eina grupės interesai. O kadangi žaidžiama demokratija ir figūros kartais perstatinėjamos vietomis, Sistema įgauna anonimiškumo. Jo, beje, Sistema ir ieško.
Rusijoje Sistema tokia pat, bet ji turi vieną gerai regimą briauną – V. Putiną, bet tai tik aisbergo viršūnėlė. Bet jo funkcija ta pati – dengti savąją sistemą. Autoritarizmo gaubtu. Lygiai kaip Lietuvoje sistemą dengia demokratijos fasadas. Tiesiog noriu pasakyti, kad nuo rusiškumo nepabėgta. Ne, ne nuo sovietinio palikimo, jis irgi yra ne priežastis, o pasekmė. Artimo slavams mentaliteto. Juk iš tiesų, savo charakteriu mes artimesni pusbroliams lenkams, nei broliams latviams.
Nervinga šizofrenija
O gal ačiū Dievui? Mes juk turime istorijos vadovėlius, latviai, estai vietoje jų – archeologijos ir etnografijos sąvadus. Ir turime būtent dėl charakterio ypatumų, dėlto, kad pjaunamės, niaujamės ir riejamės tarpusavyje. Tiesa, kai ateina laikas eiti savanoriais ar gulti po tankais, darome tai vieningai.
Manau, čia tas pats, kas ir kariuomenėje. Ten yra įtampos, seržantai uja eilinius, eiliniai – kitas kitą, seržantus karininkai, o šiuos generolai; ir nuolatinė įtampa. Kam tai reikalinga? Paprasčiausiai formos palaikymui. Karinei parengčiai, įniršimo būsenai, kurią reikiamu metu galima pasukti į priešą.
Todėl gal ir gaila laikų, kai bemaž apokaliptiškai kovėmės su Imperija, bet gaila ir tų laikų, kai politika buvo partijų ir asmenybių rietenos, šiurkščios, sakykime, tarp A. Brazausko ir V. Landsbergio, bet šitaip, tegu ir primityviai, politikoje buvo tokios įtampos, kurios mus užnešė iki Vilniaus dešimtukų ir visokių kitų smulkių laimėjimų, kurių patys nepastebėjome. Dabar kautynių nėra, įsiviešpatavo užkulisinių susitarimų era ir atitinkamai rusiškas politikos modelis. Jei negali nugalėti politinio oponento, įmurkdyk jį į kompromato balą. Jei tas oponentas irgi kompromato turi, dar privalo jį kažkur parodyti, o jei neturi nuosavo laikraščio ar TV tai sunkoka.
Kariuomenės principas – visi uja visus, bet kai ateina laikas grumtis su priešu, kaunamasi tvarkingai ir vieningai. Lietuviai geri kariai, tai pripažinta. Tam tikras lietuviškas dirglumas, susiskaldymas, ir noras pačiam būti vadui, sėkmingai susilieja su noru, kad tau būtų vadovaujama. Ir mentalitete tai iškyla dažnai. Mes savo legendose turime Palemoną, kuris, atplaukęs iš Romos, padarė čia tvarką. Tai simptomiška. Ateivių kultas? Na taip, šiandien visų pirma amerikonų ir ufonautų. Jis natūralus, nes įsiurbtas su pienu ir krauju.
Mūsų protėvius, gyvenusius giriose prieš kelis tūkstantmečius, užplūdo pajėgesnės organizacine ir karine prasme klajoklių gentys – tos pačios, kurios eidamos į kitas kryptis, užėmė Indostaną, Iraną, Balkanus. Sėslūs gyventojai, žemdirbiai, maišėsi su nomadais. Ir nomadai privalėjo paimti viršų – taip atsitiko ir Graikijoje, ir Indijoje, ir kitur. Žemdirbiai toliau dirbo, nomadai tapę viešpataujančiu socialiniu sluoksniu, ėmėsi karybos, tame tarpe, kad palaikytų gerą formą ir tarp artimų genčių, kaimynų. Kaip kad vieno kaimo bernai eina į diskoteką ar seniau vakaruškas, pasiėmę baslius,- talžyti kito kaimo bernams galvų. Tai iš anų laikų. Formos palaikymui.
Užkariautojui atėjus tie patys kaimai susivienydavo. Ir maždaug prieš pusantro tūkstantmečio tas pats vyksmas vėl pasikartojo – į savo protėvių žemes grįžo vyrai iš Romos imperijos griuvėsių. Gerai ginkluoti ir turtingi. Ir organizuoti. Ir su lemtingu klajoklio mentalitetu. Ir vėl žemdirbiai davėsi valdomi, o kunigaikščiai – kovėsi. Ir mumyse susidėstęs toks genofondas, kuriame prireikus gali išlįsti barbaras su kuoka, bet gali išlįsti ir taikus, pamaldus žemdirbys, kuris tik nori ramybės, nori, kad ten viršuje visi persimuštų ir liktų galingiausias. Arba kad jie būtų to paties galingiausiojo gentainiai.
Politinės partijos šiandien turėtų atitikti tas archaines peštynėms – modernioms ir apymandagėms – pasirengusias grupes. Bet partijos nebesipeša iš tikrųjų, jos jau susitarė, ir visuomenė nebeturi kur nuleisti garo. Laimei, krepšinis lieka, bet jis ne kasdien. Žmonės siekia partinio stogo, partinės socialinės globos, būti geriausiųjų prižiūrimi, bet partijos tingi, ar nebesugeba. Diktatoriaus idėja čia yra ne iš piršto laužta – kai kunigaikščiai nusilpę ar juolab išglebę, o liaudis apleista, ateina vieta diktatūrai.
Rusijos pavyzdys ne toks tolimas, bet panašus. Jų valstybę irgi įkūrė ateiviai vikingai/variagai Riurikai, bet besiblaškantis vikingiškas pradas nebuvo pagrindas konsolidacijai, greičiau tai buvo vėlesniųjų šimtmečių skaidymosi pavyzdys, tačiau vikingai, malęsi nuo Islandijos iki Sicilijos ir Afrikos, nuo Ispanijos iki Persijos, padėjo rusiškame mentalitete plataus geopolitinio mąstymo pagrindus, kuriuos įtvirtino ir materializavo perimtas ir vikingiškąjį antsluoksnį persvėręs bizantiškasis pradas. Ypač kai Maskva tapo trečiąja Roma, Konstantinopoliui žlugus ir užsiėmė visų pasaulio slavų ir pravoslavų, dar vėliau visų pasaulio darbininkų vienijimu ir pačios planetos apjungimu.
Tokie platūs geopolitiniai užmojai visada reikalavo tvarkos viduje, ir jais buvo įteisinamas absoliutizmas ir pilietinių teisių ribojimas ar greičiau nebuvimas. Ir vėl buvo “plačiosios masės” ir absoliutus caras, kuris žinojo, kas gera, liaudžiai tereikėjo pasitikėti jo globa. Bet ir vėl bojarinų ir carinės administracijos antsluoksnis nuo liaudies buvo atskirtas neperžengiama riba, ir liaudis balso neturėjo. Šiuo metu ji irgi neturi, kaip ir sovietiniais laikais. Mat esama aukštesnio tikslo, kurį žino Caras, Gensekas ar Prezidentas, ir jo vardan liaudis teturi pritariančio statisto vaidmenį.
Rusų inteligentija, labai aukšto lygio pasiekusi XIX a. antroje pusėje-XX a. puikiai suvokė absoliutizmo pavojus, bet telaimėjo komunizmo pergalę. Visai netyčia, beje. Tada jai beliko šlietis prie išbandyto absoliutizmo. Tačiau absoliutizmas nesudaro sąlygų tautinei šizofrenijai. Tauta, priėmusi pasauline misija užsiėmusio caro diktatūrą, laiko ja teisinga ir patogia, galbūt alkana, bet jaukia psichologiškai.
Baltarusių pavyzdys. Jie patenkinti A. Lukašenka, neturėkim iliuzijų. Baltarusiai vargano likimo tauta, kurios inteligentijos, o anksčiau aukštuomenės išskabymas paliko baisius pėdsakus. Sapiegos sulietuvėjo, kiti didikai polonizavosi, o XIX a. inteligentija ar nespėjo įgyti skaičiaus bei savimonės, ar įsiliejo į Rusijos imperijos mentalitetą, II Pasaulinis karas nušlavė geriausius ir narsiausius, Stalinas protingiausius – ir dabar mes turime taikių romių žemdirbių tautą, vadovaujamą globėjo diktatoriaus.
Bet tai yra normalu. Tauta be inteligentijos, be besipešančių partijų, be diskusijų, negali norėti demokratinės sistemos. Ji gyvena ramiai, yra globojama, ir tos globos norima visai nuoširdžiai. Atrodo, kad mus irgi norima paversti romiais baltarusiais. Tik be asmeninio diktatoriaus. Nes tai nemadinga. Taigi kas vietoje diktatoriaus?
Labai nemandagi elito ir runkelių sąvokų sklaida vis dėlto atspindi visuomenės susiskaldymą į karius/valdovus ir žemdirbius. Tik bėda, kad mūsų elitas – vakarykščiai runkeliai. Tikrojo elito užuomazgos išravėtos patikimai – polonizacijos, rusifikacijos, sovietizacijos. Elitas ir runkeliai – bet runkelinis elitas netampa lyderiu, jis duoda neva-lyderius, kurie tarpusavyje kivirčijasi ir taip sudaromas įspūdis, kad elitas nevieningas, ir kad “jie” ten viršuje kažko nepasidalija.
Pasidaliję jie viską. Visą runkelių lauką. Bet valdyti nemoka. Ir nesugeba, jų politinė sąmonė niekinė. Jie veikia per tarpusavio sandėrius ir sandorius, nesuprasdami, kad tai ne politika. Todėl Lietuvoje tiek daug fasadinių žaidimų valstybės atributika, šventėmis ir datomis, minėjimais ir reprezentaciniu svaiguliu, - jie nežino, kaip valdyti ir savo kaip elito funkcijos neatlieka, neprojektuoja ateities ir tarpusavio smulkių kivirčų aiškinimąsi laiko politika. Per visą šitą nesusipratimą valdžią Lietuvoje paėmusi klika, kuri valdo apeidama elitą.
Ir viskas kaip Rusijoje. Viešajame diskurse Lietuvoje V. Putino autoritarinis valdymas ir visa kita smerkiama intensyviai ir su pasimėgavimu džiaugiamasi – mes ne Rusija, mes kitokie. Mat neturime autoritarinio Prezidento.
Tokie mes, tokie patys. Davėmės apmuilinami. Jei nėra asmeninės diktatūros, vadinasi, negalima klikos diktatūra?
Skirtingos diktatūros formos
Rusams teko į genofondą susiurbti mongolus totorius. Nepavydėkime jiems to, nes tai galėjo būti ir mūsų mintis. Reikia tik dėkoti Apvaizdai, kad Algirdas tris kartus beldėsi į Maskvos vartus, bet nė sykio ten neįsiviešpatavo. Geopolitika tuomet būtų taip susiklosčiusi, kad mes, lietuviai kontroliuotume pusę Eurazijos, o kuriems galams mums tai reikalinga? Tai bjaurastis. Tam reikia baisaus jėgų įtempimo, kuris galų gale pavirsta į tingulį, kilusį iš bejėgiškumo. Rusai moka tingėti, mums tai nuobodu. Mes esame darbštūs ir pakankamai įniršę. Juk darbštumas tai įniršio rūšis. Įniršio prieš nesutvarkytą pasaulį. Ir dabar pešamasi nebe politikoje, o internete ar konkurencinėje verslo kovoje. Vadinasi, forma palaikoma. Bet ta forma geriausia šiuo metu pas runkelius. Įniršę labiausiai jie. Ir darbščiausi.
Tai duoda tam tikrų vilčių, kad abu sluoksniai pasikeis vietomis. Jeigu šito neįvyks, tapsime Europos Baltarusija. Romių ir pašertų avių kaimene klestinčioje Europos tautų šeimoje. Elitas dėl to susitaręs ir susiderėjęs, ir kailiukus pardavęs.
O kol dar ginčijamasi ir kivirčijamasi, lieka vilties, kad forma bus palaikyta. Tik ar ji pasislinks į pilietinės visuomenės savireguliavimo pusę, ar pirm bus suskubta jai mestelėti dvidešimt naujų stadionų, nedidelį karą tolimame užsienyje, ar galutinai išstumti į emigraciją? Laikas parodys. Ar jau rodo?
O Rusijos laikrodis rodo ne beviltiškai praėjusį laiką ar mūsų nešviesią ateitį. Ne, Rusija šiandien tai mūsų veidrodis. Mes esame tokie patys. Ir Rusijoje galime įsižiūrėti, kas iš tiesų dedasi pas mus. Iki smulkmenų. Procesai tie patys, formos skirtingos, ir tas formų skirtingumas ne iki galo leidžia įsižiūrėti, kad ir Lietuvą ir Rusiją valdo klikos. “Teisiniais” metodais šalina oligarchus ar konkurentus. Ar žaidžiančius ne pagal taisykles.
O tai, kad tų klikų didžioji dalis po vandeniu kovą su jomis daro neįmanoma. Ir dar vienas įspūdis – jeigu lietuviška ir rusiška klikos veiklą modeliuoja pagal tą patį principą, jas veda vienas ir tas pats šaltinis. Tik Lietuvoje garą nuleidžiantis per tautinius, patriotinius, vakarietiškus vožtuvus, Amerikos kultą, Rusijoje per imperines ambicijas, vidaus karus, nacionalizmą, antiamerikanizmą. Tiesiog pageidavimų koncertas. Lozungai gali keistis. Tik ne valdžios šaltinis ir procesų modeliuotojas. Ir nemanykime, kad mes toli nuėjome.
Traukinys tas pats, toje pačioje stotelėje, tik už lango kitos dekoracijos. Ir sunku patikėti, kad stovime vietoje, juk taip ilgai ir sąžiningai šaukėme čiuku čiuku!...
Ar praeities tęsinys – jau istorija?
Bet yra ir kitų aplinkybių, jau istoriškai užprogramuotų. Rusai/vikingai Riurikai pavaldė nelabai ilgai, o vikingiškas jų charakteris ir individualizmas sąlygojo susiskaldymą į kunigaikštystes, kuriuo sėkmingai pasinaudojo Lietuva. Po to vėl monarchija, susiformavusi priešstatoje Lietuvai, sėkmingai konsolidavusiai gal net didesniąją slavų dalį; Ivano Rūsčiojo įgyvendinta absoliutaus su niekuo nesiskaitančio valdovo idėja Rusijoje jau niekada neišnyko; reikalinga diktatūra imperijoje, tik taip įmanoma konsolidacija. Lietuvoje gi viešpatavo šlėktų diktatūra, slepiama už Seimo institucijos ir kovos dėl laisvių idėjos, tiesa, ta laisvė galiojo tik patiems šlėktoms. Jie tęsė seną tradicija statyti monarchą – šlėktų renkamą – ir atitinkamai kontroliuojamą. Monarchas Lietuvos-Lenkijos valstybėje vis dėlto buvo fasadinis, ir ši tradicija išlaikoma ir šiandien. Valdo tie, kurie sudaro sistemą, didikai ir šlėktos – šiandien tai oligarchai ir politinė bei piarinė jų aplinka. Tiesiog dabar Lietuvoje veikia panaši sistema kaip ir LDK ne pačiais geriausiais jai laikais – elitas turi visas teises, laisves, kosmopolitizuojasi ir atitrūksta nuo šalies reikalų. Ir nepastebi, kad valdo jau nebe jie, kaip tos smulkmenos XVIII a. nepastebėjo šlėktos.
O dabartinė padėtis apspręsta praeities, vieni į kitus nusižiūri, ir LDK ir Rusijos imperijos politika formavosi priešstatoje, ir paradoksaliai gavosi vienodas rezultatas – šiandieninė klikų diktatūra abiejose šalyse. Mes šiandien kartojame tai, kas buvo, judame įspaustomis vėžėmis. Tiesa, tos vėžės vedė į prarają.
