Mūsų mielą ir prarastą nacionalinę valiutą prisiminiau vakar, sumokėjęs sąskaitą restorane „Böff“ už trijų žmonių vakarienę, ir pagalvojau, kad jei ne tie žmonės, kurie išdavė mūsų šalį ir įvedė eurą, dabar turėčiau įgyvendintą svajonę ir būčiau sumokėjęs virš štukės litų. Tiksliau sakant, virš dvylikos šimtų.

Apie pinigus man tenka rašyti, nes skaitytojams (dideliai daliai jų) labiausiai patinka ta paskutinė pastraipa apie sumokėtą sumą, o iš nuotraukų labiausiai įdomu kasos čekis. Skanaus maisto daugelis jų nėra ragavę, tačiau pinigus ir čekį yra matę visi, tai čia ir atsiranda autentiškas santykis ir nesuvaidintos emocijos. Aš, kaip rašytojas, siekiu jūsų emocijų.

Restoranas „Böff“ yra įkurtas visame pasaulyje dirbusio ir Lietuvą pasirinkusio armėno Mher Gevorkian (keista, bet man teko valgyti jo restorane Estijoje ir net „Marriott“ viešbutyje Jerevane, kur jis irgi buvo virtuvės vadovas, o tas viešbutis kažkada buvo mano antrieji namai, nes skraidydavau į Armėniją kartais porą kartų per mėnesį).

„Böff“ yra jo imperijos Lietuvoje flagmanas: restoranas tiems, kas gali sau leisti užsisakyti maistą, nežiūrėdamas į kainas valgiaraštyje. Aš nenoriu pasakyti, kad valgiaraštyje nėra kainų, arba kad valgiaraščio nerodo klientui, tačiau jums bus tikrai ramiau ten, nesidairant į valgiaraštį. Tiesiog pasitikėkite padavėju.

Atmosfera restorane yra tokia, apie kokią aš buvau daug svajojęs jaunystėje, kai žiūrėjau filmą „Wall Street“ apie daug uždirbančius finansų rinkos ryklius ir prekiautojus akcijomis, kuriems kepsnio kaina yra taip pat nesvarbi, kaip paprastam žmogui yra nesvarbu, kokia kryptim ant žemės nukrito pageltęs rudens lapas – ar jis atsisuko į jus koteliu, ar viršūnėle, ar apskritai nugulė blogąja puse į viršų, tai neturi visiškai jokių pasekmių, nes aplink tūkstančiai nukritusių lapų, o kai baigsis vienas ruduo, tai ateis kitas ruduo. Taip pat ir čekiai už vakarienę. Koks ten skaičius, jokio skirtumo.

Tai gero gyvenimo svajonė, sudėta į keturias sienas naujos statybos name prie Neries ir Karaliaus Mindaugo tilto.

Stalai nusėsti žmonių, kuriems jau gyvenime nebereikia puikuotis ar rodyti savo statuso. Jie eina valgyti mėsos. Mes atėjome to paties, ir todėl tiesiog paklausiame padavėjo patarimo, ką mums valgyti, jis pasiūlo visokių užkandžių pasidalinimui ir trijų rūšių mėsos. Kaip gerai, kai padavėjas taip gali. Kaip gerai, kai nesako „pas mus viskas skanu“. Kaip gerai, kai neprasideda išsisukinėjimai, kad kiekvieno skonis skirtingas.

„Kaip pageidaujate iškepti mėsą?“ – bet mūsų tokiu klausimu neapgausi, mes prašome iškepti taip, kaip virtuvės šeimininkas mato esant reikalinga. Mes visiškai atsipalaidavę ir pasitikime restoranu.

Pabandykite ir jūs, čia atėję, padaryti taip pat. Fantastiškas jausmas.

Ir tik vyno butelį pasirenkame pasitarę su someljė, nes net aš negaliu atmintinai žinoti visų vynų, kurie yra Lietuvos rinkoje.

Todėl ir apie maistą jums parašysiu atsipūtęs. Iš užkandžių fantastiškas – gaivus, puikios konsistencijos, buvo jautienos tartaras (€13). Krevetės, €12, ir gaiviai kartus ir rūgštus tuno tartaras, €13, tikrai nenuvylė, tačiau čia aš stengiuosi išrinkti tobulumą iš puikumo, todėl apie juos daug nerašysiu.

Tačiau ketvirtasis užkandis, aštuonkojis (€32) buvo tiesiog laimės gabalai, padėti ant lėkštės. Verkti nenorėjau, bet tiesiog troškau, kad jis niekada nesibaigtų – o jis baigėsi, juo labiau, kad mes trise dalinomės vieną porciją. Laimė yra ne šeima, ne vaikai, ne pinigai, ne darbas – jei norite paragauti laimės, jūs turite du variantus: laimingai įsimylėkite ir nugrimzkite savo mylimo žmogaus glėbyje, arba eikite valgyti to aštuonkojo. Arba ir viena, ir kita.

Dabar mėsos – dėl to čia žmonės ateina, tai ir mes nepamirškime, ko atėjome. Valgytojų nuomonės išsiskyrė: nors visiems patiko visos trys mėsos, bet puikumo tvarka buvo skirtinga, tai aš jums duosiu savo asmeninį požiūrį, nes čia mano straipsnis, tai ir požiūris mano būtų pats svarbiausias, ačiū.

Jautienos išpjova (filet mignon), €29, buvo švelni, kaip šiltas vakaro vėjas, tačiau avienos nugarinė (€26) turėjo žymiai daugiau skonio. Aš taip mėgstu avieną ir ėrieną, kad negaliu jums paprastais žodžiais apsakyti savo susižavėjimo – gal todėl, kad būtent ėriena buvo mano skaniausia valgyta mėsa gyvenime, Azerbaidžane, Dubajuje ir dar kažkur kitur, gal Vašingtone ar Čikagoje. Ačiū Dievui, kad šiais laikais žmonės ir Lietuvoje išmoko vertinti tą mėsą.

Tačiau labiausiai man patiko amerikietiškos jautienos antrekotas (Prime Rib, €59). Gana daug riebalo, ko šiaip jau vengčiau, bet šiuo atveju tai yra kaip tik tai, ko reikia - ir nežmoniškas, branduolinis skonio kiekis. Skonio bomba burnoje. Vienintelė problema: po šito jau nebegalėsite su pasitenkinimu valgyti normalios, vidutinės, blankios jautienos. Viskas atrodys pernelyg paprasta ir nuobodu. Atgal kelio nebebus.

Trise sumokėjome €358,50 ir arbatpinigius, kurie gražiai priartino sumą prie keturių šimtų eurų. Patiko? Kurgi ne, sapnavau naktį. Penkios žąsys iš penkių? Tai žinoma.

Böff, Olimpiečių g. 1, Vilnius. +370 5 21 99498. Tinklalapis: spausti čia. Facebook profilis: spausti čia.

Nuo pirmadienio iki penktadienio – nuo 11:30 iki 22:00. Šeštadieniais nuo vidurdienio iki 22:00.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (495)