O jis buvo tasai, apie kurį pranašas Izaijas yra pasakęs: „Tyruose šaukiančiojo balsas: ‘Taisykite Viešpačiui kelią! Ištiesinkite jam takus!‘“
Pats Jonas vilkėjo kupranugario vilnų apdaru, o strėnas buvo susijuosęs odiniu diržu. Jo maistas buvo skėriai ir lauko medus.
Tuomet pas jį ėmė rinktis Jeruzalės gyventojai, visa Judėja ir visa Pajordanė. Jie išpažindavo nuodėmes ir buvo jo krikštijami Jordano upėje.
Pamatęs daug fariziejų ir sadukiejų, einančių krikštytis, Jonas juos barė: „Angių išperos, kas jus pamokė bėgti nuo besiartinančios rūstybės?
Duokite tikrų atsivertimo vaisių! Ir nemėginkite ramintis: ‘Juk mūsų tėvas – Abraomas.‘ Aš jums sakau, kad Dievas gali pažadinti Abraomui vaikų iš šitų akmenų.
Štai kirvis jau prie medžio šaknų, ir kiekvienas medis, kuris neduoda gerų vaisių, bus iškirstas ir įmestas į ugnį.
Aš jus krikštiju vandeniu, kad atsiverstumėte, bet po manęs ateis galingesnis už mane, – aš nevertas jam nė kurpių nuauti.
Jisai krikštys jus Šventąja Dvasia ir ugnimi. Jo rankoje vėtyklė, ir jis išvalys savo kluoną. Kviečius surinks į klėtį, o pelus sudegins neužgesinama ugnimi.“ (Mt 3, 1–12)
Šiandien, antrąjį advento sekmadienį, liturgija mums pristato šv. Joną Krikštytoją. Jo misija yra paruošti kelią ateinančiam Mesijui, kviečiant Izraelio tautą apgailėti savo nuodėmes ir taisytis iš klaidų. Dėka Evangelijos teksto Jonas Krikštytojas tęsia savo kalbą kiekvienai kartai.
Jo aiškūs ir kieti žodžiai Judėjos dykumoje pasirodo kaip niekad svarbūs mums, mūsų laikų žmonėms, nes dažnai artėjančias Kalėdas pasitinkam ir išgyvenam paviršutiniškai, materialistiniu mąstymu, likdami iliuzijų pasaulyje.
Kad galėtume patirti Pilnatvę, Dievo buvimą, Tikrovę, tikroviškesnę už mūsų įsivaizdavimus, ir kad išgirstume Žodį, kuris atnaujina mūsų bendrystę ir sugrąžina prie gyvenimo esmės, privalome stabtelėti ir atrasti drąsos pabūti tyloje ir vienumoje.
Ten, kur gausu žinių ir informacijos, tyla būtina tam, kas svarbu, nuo to, kas nenaudinga ir antraeiliška, atskirti. Todėl būtina sukurti tam palankią aplinką, savotišką „ekosistemą“, kurioje darniai derėtų tyla, žodis, vaizdai ir garsai.
Nestebėtina, kad įvairiose religinėse tradicijose vienuma ir tyla laikomi tinkamomis erdvėmis padėti žmonėms atrasti patiems save ir tiesą, kuri visiems daiktams suteikia prasmę.
Biblinio apreiškimo Dievas kalba ir be žodžių. Kaip rodo Kristaus kryžius, Dievas kalba ir savo tyla. Dievo tyla, visagalio Tėvo tolybės patyrimas, yra Dievo Sūnaus, įsikūnijusio Žodžio, žemiškojo kelio esmingai svarbi atkarpa.
Dievo tyla yra tarsi anksčiau tartų žodžių tąsa. Tomis tamsiomis akimirkomis jis kalba per tylos slėpinį. Kryžiaus tyloje kalba iškalbinga Dievo meilė, kuri yra didžiausia dovana. Kai Dievas tyloje kalba žmogui, žmogus tyloje atranda galimybę kalbėtis su Dievu ir apie Dievą.
Jėzus iš Nazareto, viso Apreiškimo perteikėjas ir pilnatvė, parodė mums tikrąjį Tėvo veidą, savo kryžiumi ir prisikėlimu iš nuodėmės ir mirties vergovės išvedė į Dievo vaikų laisvę. Ramybę žmogaus širdžiai suteikti galintis atsakymas į žmogaus pagrindinį klausimą dėl prasmės surandamas Kristaus slėpinyje.
