Iškilmingas arkivysk. T. Matulionio skelbimas palaimintuoju turėtų įvykti tuomet, kai bus baigtos derinti visos detalės su Šv. Sostu. Paskutinį kartą Lietuvoje palaimintuoju buvo skelbiamas vyskupas Jurgis Matulaitis 1987 metais. Skelbimas palaimintuoju - žingsnis į pripažinimą šventuoju.
Arkivyskupas T. Matulionis yra sakęs: „Kai pamanai, koks geras ir gailestingas yra Viešpats: savuosius suranda miškuose, tundrose, vidurnaktį... Širdingai dėkui Jam! Gerai sutvarkė Apvaizda, kad ir mus - brolius kunigus - atsiuntė ten, kur tikintieji. Kur avys - ten ir ganytojai."
Dievo tarnas arkivysk. T. Matulionis patarnavo visiems žmonėms, neatsižvelgdamas į jų tautybę: latviams, lenkams, baltarusiams, lietuviams. Jis pasižymėjo ypatinga ištikimybe Bažnyčiai, sovietmečiu atsisakė kurti nacionalinę Lietuvos Katalikų bažnyčią. Nors buvo nuolat persekiojamas, patyrė įvairių represijų, Dievo tarnas T. Matulionis pasitikėjo Dievu ir atkakliai laikėsi apsisprendimo vykdyti Dievo valią. Tai gyvo krikščioniško tikėjimo pavyzdys kiekvienam. Dievo tarnui ypač artima buvo malda į Švč. Jėzaus Širdį, pamaldumas Švč. M. Marijai. Stiprybės jis sėmėsi adoruodamas Švč. Sakramentą.
T. Matulionis gimė 1873 m. birželio 22 d. Kudoriškio k., Alantos parapijoje, mokėsi Daugpilio gimnazijoje ir Petrapilio kunigų seminarijoje. 1900 m. kovo 4 d. T. Matulionis Petrapilyje buvo įšventintas kunigu, darbavosi Latvijoje - Varaklianų ir Bikavos parapijose, o nuo 1910 m. - Petrapilyje.
1923 m. kunigas T. Matulionis suimamas ir nuteisiamas kalėti trejus metus. Grįžusį iš kalėjimo, 1929 m. vasario 9 d. Petrapilyje vyskupas A. Maleckis slapta konsekruoja vyskupu. 1929 m. rudenį vėl suimamas ir išsiunčiamas dešimčiai metų į koncentracijos lagerį Solovkų salose (Rusija). 1933 m. spalio 19 d. vyskupas T. Matulionis, Lietuvai ir Sovietų Sąjungai keičiantis kaliniais, kartu su kitais sugrįžta į Lietuvą. Nuo 1936 m. rudens apsigyvena prie seserų Benediktinių bažnyčios Kaune kaip jos rektorius. Įveda nuolatinę Švenčiausiojo Sakramento adoraciją. Kurį laiką 1940 m. eina vyriausiojo Lietuvos Kariuomenės kapeliono pareigas.
Mirus Kaišiadorių vyskupui Juozapui Kuktai, popiežius Pijus XII 1943 m. T. Matulionį paskiria Kaišiadorių vyskupu. 1946 m. gruodžio 18 d. vėl suimamas ir išvežamas į Vladimiro kalėjimą, vėliau į Mordoviją. Į Lietuvą vyskupas T. grįžta tik 1956 m. pavasarį. Tuometinei valdžiai neleidus sugrįžti į Kaišiadoris, apsigyvena Birštone.
1957 m. pirmąją Kalėdų dieną Birštone, savo kambaryje, slapta vyskupu konsekruoja kunigą Vincentą Sladkevičių. Už šį „nusikaltimą" 1958 m. spalio 17 naktį valdžia vyskupą Teofilių išveža iš Birštono ir apgyvendina Šeduvoje.
Už ypatingą ištikimybę Bažnyčiai popiežius Jonas XXIII 1962 m. vasario 9 d. vyskupui Teofiliui suteikia arkivyskupo titulą. 1962 m. rugpjūčio pradžioje arkivyskupas Teofilius gauna kvietimą dalyvauti Vatikano II Susirinkime. Netrukus, 1962 m. rugpjūčio 17 d. arkivyskupo bute Šeduvoje daroma krata, kurios metu arkivyskupui suleidžiama neaiškios sudėties injekcija. Praėjus trims dienoms, rugpjūčio 20-ąją arkivyskupas Teofilius miršta. Palaidojamas 1962 m. rugpjūčio 23 d. Kaišiadorių katedros vyskupų kriptoje.
1989 metais prelatas Stanislovas Kiškis parašo prašymą pradėti paskelbimo palaimintuoju procesą. Vyskupijos lygmeniu vykdytas tyrimas 2008 m. buvo baigtas ir byla perduota toliau nagrinėti Šventųjų skelbimo kongregacijai Romoje.
2016 m. gruodžio 1 d. popiežius Pranciškus priėmė Šventųjų skelbimo kongregacijos prefektą kard. Angelo Amato ir pritarė kongregacijos parengtam dokumentui, kuriuo pripažįstama Kaišiadorių vyskupo arkivysk. T.Matulionio (1873-1962) kankinystė. Šis šv. Tėvo sprendimas atveria kelią skelbti kankinį arkivysk. T.Matulionį palaimintuoju.
