aA
Noras sutvarkyti socialinio draudimo sistemą ir pakoreguoti socialdemokratų vadovaujamos Vyriausybės kadencijos pabaigoje paskubomis priimtą reformos variantą yra vienas iš sveikintinų rinkimus laimėjusios partijos norų.
Rimantas Dagys
Rimantas Dagys
© DELFI / Mindaugas Ažušilis

Dabar patvirtinta socialinio modelio dalis, susijusi su „Sodros“ reforma, iš tikrųjų nenumato nieko gero, tik dar didesnį pensijų nuvertėjimą, todėl ją reikia iš esmės taisyti. Tačiau pasigirstantys Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos pirmųjų asmenų pamąstymai, kas ir kaip bus daroma, kelia tam tikrą nerimą.

Pirmiausia todėl, kad viešai išsakomi ketinimai yra gana prieštaringi. Viena vertus, kalbama apie keletą naujų principų socialinei draudimo sistemai pertvarkyti, kita vertus, paskirtasis premjeras Saulius Skvernelis žada nekeisti mokesčių sistemos. Būtų nuostabu, jei būtų taip paprasta padidinti išmokas ir neįvedinėti naujų mokesčių, tačiau biudžete tokie pinigai patys neatsiranda.

Mūsų visuomenė labai sparčiai sensta, ir santykis tarp dirbančiųjų bei pensininkų greitai keičiasi nepalankia linkme: dabar beveik 2 dirbantieji savo mokesčiais išlaiko 1 pensininką, bet prognozės rodo, kad po kiek mažiau nei dvidešimtmečio 1 pensininką turės išlaikyti viso labo 1,17 dirbančiojo. Žinant tai, akivaizdu, kad be papildomų pinigų, kurie gali ateiti tik iš valstybės biudžeto, didesnių pensijų neužtikrinsime. Tačiau didžioji dalis papildomų pinigų į valstybės biudžetą gali ateiti tik per mokesčius turtui ar pan. Dabar lyg ir girdime, kad tokio nusiteikimo nėra.

Vėl mėginama veltis į diskusiją dėl antros pakopos pensijų fondų, tačiau jau dabar galima spėti, kad iš šios diskusijos nieko nesigaus, nes niekas nenorės papiktinti tokiu būdu apsidraudusių žmonių. Taip pat drąsiai galima numanyti, kad įklimpsim į kalbas ir toliau švaistysim tokį brangų laiką. Brangų, nes turime du ar tris metus santykinai palankios demografinės situacijos, kai galime kurti pamatus tvirtai socialinio draudimo sistemai. Po to ateis sunkūs laikai, nes imsime jausti labai sparčias visuomenės senėjimo pasekmes.

Pavyzdžiui, reikės papildomų išlaidų ne tik pensijoms, bet ir sveikatos apsaugai, socialinei rūpybai, t.t. O pinigų nebus iš kur paimti, nes galinčiųjų dirbti bus smarkiai sumažėję... Taigi negalime prarasti daug laiko diskusijoms, kurios vargu ar ką duos, kaip savo laiku nedavė premjero Algirdo Butkevičiaus pristeigtos darbo grupės, turėjusios pasiūlyti naują mokesčių reformą ir galiausiai neatnešusios jokio rezultato. Negaliu atmesti, kad būtent dėl užsitęsusių kalbų socialinis modelis ir buvo priiminėjamas forsuojant paskutiniais anos kadencijos metais.

Tad ką reikia kuo skubiau daryti vietoje nesibaigiančių kalbų?

Dar prieš prasidedant bet kokioms reformoms turime suteikti viltį žmonėms, kad socialinio draudimo sistema jais rūpinsis. Tam privalome skubiai atkurti senatvės pensijų perkamąją galią, kuri yra labai nuvertėjusi. Kritikai teisūs, kad tam reikia didelių pinigų – taip! Bet tai yra kaina, kurią turime sumokėti už stabilumą. Kartu turime nedelsdami, jau ateinančių metų biudžete, numatyti, iš kokių šaltinių finansuosime bazinės pensijos perkėlimą į valstybės biudžetą, kur ji jau seniai turėjo būti perkelta. Galiausiai, turime „nukabinti“ Finansų ministerijos „Sodrai“ dirbtinai užkrautą skolą ir perduoti ją atgal Finansų ministerijai, nes ši skola atsirado ne dėl blogo „Sodros“ darbo, o dėl to, kad kai kurių politikų populistiniai sprendimai buvo nepadengti valstybės biudžeto lėšomis, kaip to reikalauja socialinio draudimo principai, ir todėl „Sodra“ buvo priversta mokėti pinigus už tai, kam jų neturėjo.

Manau, kad tikrąjį naujų valdančiųjų ryžtą padėti pensininkams pamatysime gavę 2017 metų biudžetą: ar tarpusavio diskusijoms bus prarasti dar bent metai laiko, ar nutrauksime diskusijų dėl diskusijų tradiciją, sėsime, susitarsime dėl neatidėliotinų veiksmų ir pensininkams padėsime jau dabar.