Laiške jis aprašė, kas iš tiesų vyko kone pavyzdinguose jo namuose.
„Tėvas miestelyje gerbiamas tarnautojas. Aišku, išgeriantis „kaip visi“, bet nesišlaistantis gatvėmis, nestovintis prie konteinerio. Lietuvos mastais – idealus. Toks jis man ir buvo. Kai blaivas. O prisigėrusiam reikėdavo nuavinėti batus, įkalbinėti gultis, mamos prašymu išvilioti pinigų, kad visų nepragertų gavęs algą. Kodėl pati neprašė? Girtam tėvui ji keldavo agresiją, todėl slėpdavosi, palikusi reikalus tvarkyti mums, vaikams.
Man būdavo sunku suprasti, kaip sąmojingas, darbštus, linksmas žmogus išgėręs tapdavo neatpažįstamas. Mamą vadindavo baisiausiais žodžiais, kaltindavo neištikimybe, daužydavo viską namie. Taip, nesumėtė mūsų į šulinį, bet širdyje ko gero jaučiausi kaip tie, sumėtytieji, kurių niekas negynė.
Iki šiol nesuprantu, kodėl mamai jos geriantis vyras buvo svarbesnis už mus, o visų svarbiau, kad nenukentėtų geras šeimos vardas. Kodėl tėvas gėrė, jei mylėjo mus, kaip pats kartodavo?
Taip, aš nebuvau vadinamas alkoholikų vaiku, kaip nemaža dalis mano bendraklasių, kurie per mokyklos ekskursijas autobuse dainuodavo užstalės dainas ir jau ketvirtoje klasėje viską žinojo apie gyvenimą, buvo daug patys išbandę. Dalis jų – po velėna. Kitus susitinku prie tėviškės parduotuvės prašančius centų, kvadratiniais, pamėlynavusiais veidais.
Ar aš už juos geresnis? Darboholikas, niekaip nesusidorojantis su viršsvoriu, nesusišnekantis su savais vaikais.
Skirtingai nei minėtų klasiokų namuose, kone pavyzdinėje mūsų šeimoje viskas vykdavo už uždarų durų. Kai siautėdavo tėvas, mama uždarydavo orlaides, užtraukdavo užuolaidas. Kaimynai, pas kuriuos slėpdavomės, irgi solidariai saugojo mūsų paslaptį. Niekas „nematė“, kad tėvas į namus vedasi ne tik sugėrovus, bet ir prostitutes. Mama būdavo labai užsiėmusi, nes reikėjo uždirbti pinigų, nuravėti daržus, dangstyti tėvą. Dabar galvoju, kad jai tiesiog buvo patogu slėptis už pareigų, nematyti, nepagalvoti, kad viską girdi vaikai.
Kai tėvas peržengdavo visas įmanomas ribas, apraminti jo būdavo iškviečiamas senolis. Gerai apdaužytas smurtautojas kuriam laikui aprimdavo. Tačiau aš iki šiol girdžiu tų egzekucijų garsus. Kaip girtam tėvui senolis riša rankas ir daužo, klausdamas, ar dar kels ranką prieš mamą, ar visaip ją keiks. Man, vaikui, būdavo labai baisu ir gaila mušamo tėvo, nors ir žinojau – tikrai yra už ką.
Kai paaugau, manau, tik laimingo atsitiktinumo dėka neužmušiau savo tėvo. Todėl dabar skaitydamas apie paauglius, kurie nužudo mamų sugyventinius ar smurtaujančius tėvus, labai gerai juos suprantu. Kaltę, kurią nešiosis visą gyvenimą – irgi.
Įdomiausia, jog išsiblaivęs mano tėvas vėl tapdavo tokiu, kokį mylėjau. Visi elgdavosi tarsi nieko nebūtų nutikę. Vėl tapdavom pavyzdinga šeima, visi rodydavomės viešumoje. Iki kito karto.
Su broliu ir seserimis apie tai nekalbėjom. Su mama taip pat. Daug metų tai buvo mano paslaptis.
Pirmas žmogus, kuriam prasitariau apie savo vaikystę, buvo būsimoji žmona. Jos tėvas irgi alkoholikas. Neseniai abu skaitėm knygą apie suaugusius alkoholikų vaikus ir nesistebėjom, kad ji – perkamiausių knygų topuose. Pradėję garsiai kalbėti apie savo patirtis, pastebim, kad dauguma mūsų pažįstamų ir draugų iš panašios aplinkos. Kovojantys su panašiais sunkumais: darboholizmu, menka saviverte, nemokėjimu pasakyti „ne“, piktnaudžiavimais. Visiems anksčiau ar vėliau iškyla klausimas, kaip normaliai bendrauti vieniems su kitais, su vaikais, nemačius tokio pavyzdžio vaikystėje“.
Alkoholizmas – kaip nematomas dramblys
Kodėl priklausomų žmonių šeimoje augę vaikai jei ne patys įninka į alkoholį, tai arba tampa darboholikais, arba priklausomais nuo maisto, kitų dalykų ir kaip išsiveržti iš užburto rato, DELFI klausė priklausomybių psichologės prof. Laimos Bulotaitės.
„Net tada, kai priklausomų nuo alkoholio tėvų šeimose augę vaikai užauga, pasekmės lieka. Situacijos labai skiriasi, tačiau visose alkoholio paveiktose šeimose yra kelios bendros taisyklės: Nekalbėk, niekam nieko nepasakok, niekuo nepasitikėk, nes žmonės yra pikti. Alkoholizmas tose šeimose – kaip nematomas dramblys, vienintelė problema, o vaiko bėdos, palyginti su ja, smulkmena: svarbu tėtis dabar negeria arba yra ramus“, – komentavo prof. L. Bulotaitė.
Pasak psichologės, piktnaudžiaujančiųjų alkoholiu šeimose vaikai dažnai susiformuoja nepažįstantys savo jausmų, manantys, kad yra nereikšmingi kitiems, nelabai svarbūs, nemylimi.
„Dauguma svarbiausių jausmų, kad esame reikšmingi, svarbūs, mylimi, mums susiformuoja namuose. Tėvai mums visa tai perteikia. Daugumos įgūdžių, kaip elgtis konkrečiose situacijose, mes taip pat išmokstame namuose. Vaikystėje matydami, kaip elgiasi mūsų tėvai, kaip jie sprendžia konfliktus, kaip įveikia įtampą, nerimą, tai kartojame. Tačiau augusieji nuo alkoholio priklausomoje šeimoje mano, kad visi taip elgiasi, barasi. Tokiems vaikams sunku turėti draugų, nes negali jų atsivesti į namus žaisti – nežinia, ką rastų. Jie uždaresni. Kartais jie visiškai negeria, nes bijo, kad išgėrę atsipalaiduos ir pradės kažkam pasakoti apie savo problemas. Tačiau kiti priešingai – pradeda labai daug gerti. Kaip patys sako, kad užsimirštų, arba būna labai agresyvūs, kad niekas jiems nedrįstų nieko pasakyti“, – pastebi profesorė.
Jei neįninka į alkoholį, tokie žmonės bando užsimiršti darbe, tarp suaugusių alkoholikų vaikų itin dažni valgymo sutrikimai, nes maistas suteikia malonumo. „Kai draugų nėra daug ir netgi susitikus su jais baisu išsipasakoti, jausmai slopinami valgant. Pagrindinė suaugusių alkoholikų vaikų problema ir yra ta, kad jie dažnai tampa nuo kažko priklausomais ieškodami malonumo, didesnio savęs vertinimo ir pan.“, – vardijo knygų apie priklausomybes autorė.
Išsiveržia iš užburto rato
Kaip nutraukti ydingą grandinę? Kaip pabrėžė prof. L. Bulotaitė, jau dabar daugumoje gydymo nuo priklausomybės programų reikalaujama, kad joje dalyvautų ir sutuoktinis, antraip rezultatai bus liūdni: „Manau, pagalba privalomai turėtų būti teikiama ir vaikams – kaip dabar yra skyrybų atveju. Teismas neskiria poros, kol vaikų nepakonsultuoja psichologas ir tik jis nustato, kiek konkrečiam vaikui reikia susitikimų su pagalbą teikiančiu specialistu. Manau, ir alkoholizmo atveju turėtų taip būti. Patirtis rodo, jog vaikai, lankantys pagalbos grupes, išsiveržia iš užburto rato. Nes kaip žmona tampa priklausoma nuo geriančio vyro, ir vaikai įsisuka į nevaikišką gyvenimą, negali turėti normalios vaikystės“.
Grupėse vaikai įsisąmonina, kad nėra vieni. Nes jeigu apie alkoholizmą nekalbama, jie galvoja, kad visų kitų tėvai normalūs ir tik jo tokie. „Tačiau kai mes parodom ir pasakom, kad, deja, daug nuo alkoholizmo kenčiančių žmonių, vien nuo to jiems palengvėja.
Kita svarbi žinia, kad vaikai nekalti dėl to, kad tėvai geria, nors dažnai yra kaltinami: „Jūs čia man ant kaklo užsikorėt, būčiau karjerą padaręs“ ir pan. O iš tiesų žmogus karjeros ne dėl vaikų nepadarė, o kad gėrė. Tačiau jei žmonos supranta, kad čia ne jos kaltos, vaikai tokius priekaištus priima tiesiogiai, galvoja, kad gal tikrai buvo ne tokie, neatitiko savo tėvų lūkesčių ir pan.“ – darbo patirtimi dalijosi psichologė.
Tėvams kartais nepatinka, tačiau vaikai grupėse mokomi, kad tai – suaugusių problema, o jie turi gyventi savo gyvenimą ir nepadėti mamai (jei priklausomas tėtis – DELFI) tempti girtą tėvą namo, eiti į darbą parnešti jo daiktų sakant, kad jis serga. „Tai – tėvų gyvenimas, tačiau jie neretai stengiasi į tai įtraukti vaikus“, – pastebi prof. L. Bulotaitė.
Jeigu visi vaikai sulauktų pagalbos, psichologė nemano, kad neliktų jokių tėvų priklausomybės padarinių, tačiau situacija būtų daug geresnė, jie geriau adaptuotųsi, gyvenime turėtų mažiau psichologinių problemų, išmoktų geriau suvokti savo jausmus, juos įvardyti ir spręsti problemas, o ne užgerti jas, slopinti maistu, darbu ir pan.
„Vilniuje yra kelios grupės, kurias lanko suaugę alkoholikų vaikai. Į jas renkasi žmonės, kurių tėvai jau gal seniai mirė arba jie seniausiai negyvena kartu su savo tėvais. Baigę mokslus, turi savo šeimas, bet vis viena jaučiasi kitokie ir jiems reikalinga pagalba. Taigi, tokios grupės jiems labai padeda“, – sakė VU dėstytoja.
