Ir jai neliko kito kelio, kai Amerikoje prezidento rinkimus laimėjo Donaldas Trumpas, Prancūzijoje gali laimėti Marine Le Pen, Rusijoje Vladimiras Putinas mėgina statyti pasaulį žemyn galva, o pačiai Vokietijai grasina populistai – ji privalo apginti Vakarų vertybes. Todėl tikėtina, kad, nepaisant migrantų krizės, ji vadovausis lozungu „jokių eksperimentų“.
„Wir Schaffen Das“ – „Sugebėsime“. Taip į lietuvių kalbą verčiama žymioji A. Merkel frazė, kurią analitikai vėl pradėjo svarstyti, kai Vokietijos kanclerė savo Krikščionių demokratų partijai pareiškė kitų metų rinkimuose sieksianti jau ketvirtosios kadencijos, po kurios pagal buvimo valdžioje trukmę galėtų lygiuotis į legendinius Helmutą Kohlį ar Konradą Adenauerį.
„Wir Schaffen Das“ gali simbolizuoti dar vieną pergalę būtent dėl to, kad apgalvojusi pati A. Merkel šią frazę dabar vartoja kur kas rečiau. Daugeliui vokiečių ji primena pernykštę pabėgėlių krizę, kai A. Merkel gynė atvirų durų politiką ir. suerzinusi dalį uždaresnių rinkėjų, patyrė reitingų nuosmukį.
„Tenoriu pasakyti, kad Vokietija – stipri šalis ir šito iššūkio reikia griebtis, nepamirštant, kiek daug jau sugebėjome nuveikti. Mes sugebėsime. Jei kils kliūčių, turime jas įveikti“, – 2015 metų rugpjūtį kalbėjo A. Merkel.
Tais metais Vokietija sulaukė milijono prieglobsčio prašytojų, šiemet vyriausybė prognozuoja apie 300 tūkstančių, ir po tokių srautų A. Merkel vietoj frazės „Wir Schaffen Das“ daugiau dėmesio skyrė deportavimui asmenų, kuriems Vokietija prieglobsčio nesuteikė. Sakė, kad jei galėtų atsukti laiką, tiesiog pasiruoštų, kaip greičiau atskirti, kuriems iš milijono būtinas prieglobstis.
„Tiesa, kad jos reitingai smuktelėjo per pabėgėlių krizę, tačiau jie vis tiek neįtikėtinai aukšti, jeigu vertintume atsižvelgdami į 11 metų valdymą“, – teigia „Reuters“ apžvalgininkas Andreasas Rinke.
Per 11 metų A. Merkel sugebėjo likti populiari, nes politikoje elgėsi nuosaikiai, lanksčiai, įžvelgė daugiau spalvų nei tik juodą ar baltą, sako rėmėjai. Kanclere ji tapo 2005-aisiais, kai su socialdemokratais sulipdė didžiąją koaliciją, iki tol laikytą sunkiai tikėtina.
2011-aisiais nutarė paklausyti oponentų žaliųjų ir nurodė palaipsniui visiškai atsisakyti branduolinės energijos. Finansus ragino taupyti, bet minimalios algos kėlimą rėmė. Garsiai paskelbė apie esą žlugusį Europos Sąjungos multikultūralizmo projektą, bet drąsiai ragino Bendriją kurti glaudesnę politinę sąjungą. Per pabėgėlių krizę gynė minėtą atvirų durų politiką, bet dar prieš garsiąją „Wir Schaffen Das“ frazę išdrįso prieglobsčio prašytojų vaikams į akis pasakyti – visiems vietos net ir Vokietijoje nėra.
„Kartais politika labai sunki. Štai jūs stovėdama priešais mane pasakojate apie savo patirtį. Esate puiki mergaitė. Tačiau palestiniečių pabėgėlių stovyklose Libane yra tūkstančių tūkstančiai žmonių. Jeigu staiga pasakytume, kad galite visi atvykti, sulauktume atvykėlių ir iš Afrikos, ir kitų šalių. Tiesiog nesusitvarkytume. Kai kuriuos žmones privalome siųsti atgal. [...] Puikiai suprantu, kad padėtis labai sunki, noriu jus paguosti...“ – 2015 metų liepą kalbėjo A. Merkel.
Lanksčios, nuosaikios kanclerės savybės padeda visam pasauliui, sako kadenciją baigiantis Jungtinių Valstijų prezidentas Barackas Obama. Jis A. Merkel vadino viena svarbiausių partnerių ir sakė, kad, jei būtų vokietis, balsuotų už ją. Kai rinkimus laimėjo D. Trumpas, daug analitikų atkreipė dėmesį, kad paskutine Europos šalimi vizitui B. Obama pasirinko Vokietiją, kad tarsi perduotų liberalios demokratijos gynėjos estafetę A. Merkel, mat D. Trumpas, per rinkimų kampaniją ją labai kritikavęs, kelia abejonių.
„Aš buvau A. Merkel gerbėjas. Maniau, kad ji – puiki lyderė. Dabar manau, kad ji išniekino Vokietiją. Visiška gėda“, – 2015 metų lapkritį pareiškė D. Trumpas.
Į kalbas, kad ji dabar pagrindinis liberalių vertybių garantas, pati A. Merkel sureagavo taip: „Kalbama, kaip ypač po rinkimų Amerikoje viskas priklauso nuo manęs. Jaučiuosi pagerbta, bet tuo pat metu minėtos kalbos man atrodo groteskiškos, netgi ekscentriškos. Jokia viena asmenybė, netgi turinti pačią didžiausią patirtį, negali Vokietijoje, Europoje ar pasaulyje visko sutvarkyti. Ir jau tikrai to negali padaryti viena Vokietijos kanclerė.“
„Ji parodė, kad lyderystė – nebūtinai tik nurodinėjimai žmonėms, ką daryti. Lyderystė gali būti susijusi ir su klausymusi. O kartais lyderystė yra atsitraukimas. Kartais lyderystė – susilaikyti nuo veiksmų“, – įsitikinusi Berlyno laisvojo universiteto istorijos profesorė Jessica Gienow Hecht.
Bet ar pasiruošusi A. Merkel Vokietiją iškelti kaip vienintelę liberaliosios demokratijos gynėją, jei grius po Antrojo pasaulinio karo Europoje nusistovėjusi pusiausvyra. Ją pirmasis NATO generalinis sekretorius Lordas Ismay apibendrino tarsi amerikiečiai būtų Europos viduje, rusai lauke, o vokiečiai nuleidę galvas.
Amerika po D. Trumpo pergalės, atrodo, linkusi Europą palikti, Rusija jau kurį laiką prie rytinių sienų agresyviai beldžiasi vidun, o pakelti galvą Vokietijai kaip liberaliosios demokratijos gynėjai gali trukdyti už neliberalią demokratiją pasisakantys Lenkijos, Vengrijos lyderiai, stiprėjantys euroskeptikai Austrijoje, Nyderlanduose, Europos Sąjungą paliekanti Didžioji Britanija ir gal net bendriją drauge kūrusi Prancūzija, jei M. Le Pen laimėtų prezidento rinkimus.
O ir pačioje Vokietijoje vis populiaresnė euroskeptikų partija „Alternatyva Vokietijai“. Šiemet regioniniuose Meklenburgo-Pomeranijos žemės rinkimuose ji jau įveikė krikščionis demokratus, nors būtent šioje žemėje A. Merkel paprastai išrenkama į Bundestagą.
„Laukia neeiliniai rinkimai, kokių nebuvo nuo pat Vokietijos suvienijimo. Bus labai sunku. Reikia tikėtis puolimo iš visų pusių. Ir iš dešinės kaip niekad anksčiau. Reikia tikėtis stipriai susiskaldžiusios visuomenės. [...] Politikoje nuolat ieškoma interesų pusiausvyros, kompromisų, pažangos, einama žingsnis po žingsnio. Visa tai stengiuosi daryti stovėdama ant šių vertybių pamatų – demokratijos, laisvės, teisės viršenybės, kiekvieno žmogaus orumo, nepaisant jo kilmės, odos spalvos, religijos, lyties, seksualinės orientacijos ar politinės pozicijos“, – tvirtina A. Merkel.
Bet jei tokią poziciją A. Merkel pristato kaip gintiną rinkimuose, argi ji nesufleruoja, kad Vokietiją ir Vakarų Europą vienijanti liberaliosios demokratijos idėja jau ne visiems savaime suprantama? Rytų Vokietijoje pastoriaus šeimoje augusiai A. Merkel vis dar aišku, kam jai liberalioji demokratija. Bet ar lygiai taip pat aišku Europos kartoms, kurios tiesiogiai totalitarizmo nepatyrė ir gyveno tik nuolat augančios gerovės apsupti.
