JAV „rusiškasis faktorius“ iškilo rinkiminėje kampanijoje, kai kadenciją baigiančio JAV prezidento Baracko Obamos administracija apkaltino Maskvą siekiant daryti poveikį rinkimų rezultatams ir tam pasitelkiant įsilaužimą į Demokratų partijos ir kandidatės į JAV prezidento postą Hillary Clinton elektroninį paštą, rašo „Le Nouvel Observateur“. Vis tik tai nesutrukdė D. Trumpui atvirai kalbėti apie V. Putiną ir žadėti „sandorį“ su juo, jei tik laimės rinkimus. Visi šie pareiškimai skambėjo siaubingos dabartinės Rusijos ir JAV santykių būklės kontekste.
Prancūzijoje pirmojo turo vidinių partijų rinkimo etape Rusijos klausimas beveik visiškai nebuvo keliamas, bet tikėtina, kad jis gali iškilti prieš antrąjį, nes būtent toks yra vienas esminių skirtumų tarp F. Fillonu ir Alainu Juppe. Skirtingai nuo D. Trumpo, F. Fillonas V. Putiną pažįsta asmeniškai, taigi teigiami vertinimai, skirti V. Putinui ir jo veiksmams Sirijoje, paremti realiu jo kaip žmogaus matymu ir įvertinimu, kas gi jis yra toks.
„Stiprių lyderių“ iškilimas
Situacija Prancūzijoje atrodo dar paradoksalesnė įvertinus, kad F. Fillono pergalės tarp respublikonų atveju antrajame prezidentinių rinkimų ture 2017 m. gegužės mėn. gali susitikti du Kremliaus bičiuliai – jis ir Marine Le Pen, o tai neabejotinai užtikrintų V. Putinui „pergalę“ ir įtaką nepriklausomai nuo to, kuris iš jų nugalėtų.
Kaip gi paaiškinti situacijos pokyčius, kai Rusijos lyderis V. Putinas dar visai neseniai, kaip buvo manoma, buvo visiškai izoliuotas, o štai 2017 m. galimai jau džiaugsis net dviem „draugais“, vadovaujančiais dviejose Vakarų sostinėse – Vašingtone ir Paryžiuje? Neabejotinai turime reikalų su kardinalių pasaulinių politinių pokyčių požymiais, tikėtina, labiau naudingais ne Rusijai, o konservatyviajai ir dažnai netgi populistiškai bangai, skatinančiai „stiprių lyderių“, kokiu jau daugelį metų laikomas V. Putinas, iškilimą.
D. Trumpas ėmė puoselėti tokią „meilę“ V. Putinui neseniai ir, nepaisant to, kad vienu metu tai buvo primetama jo štabo vadovui, ilgą laiką dirbusiam Ukrainoje, prorusiškoje stovykloje, ši „meilė“ respublikonų kandidatui D. Trumpui tapo savotiška priemone, padedančia kritikuoti B. Obamos, o kartu su juo ir H. Clinton diplomatinį silpnumą. D. Trumpui Rusijos valdžios kontroliuojami propagandiniai kanalai (RT, „Sputnik“ ir t.t.) į jo demonstruojamą prielankumą atsakė aktyvia informacine parama, o juk šių kanalų įtaka pastaruosius kelerius metus pastebimai didėjo.
Laimėjęs rinkimus D. Trumpas keisti kurso neketina. Į itin svarbų nacionalinio saugumo patarėjo postą jis skyrė atsargos generolą Michaelą Flynną – nevienareikšmiškai vertinamos reputacijos karininką, praėjusiais metais pietavusį prie vieno stalo su V. Putinu ir gavusį honorarą už dalyvavimą renginyje, organizuotame RT.
Diplomatinis posūkis 180 laipsnių kampu
F. Fillono draugystė su V. Putinu susiformavo seniai, laikotarpiu, kai abu jie ėjo premjerų pareigas. F. Fillonas – Prancūzijos prezidento pareigas einant Nicolas Sarcozy, V. Putinas – kol jo statytinis Dmitrijus Medvedevas šildė jam prezidentinį krėslą iki 2012 m. jo sugrįžimo. Pirmasis N. Sarcozy ir V. Putino susitikimas nebuvo itin sklandus, jis manė, kad rado D. Medvedevo asmenyje solidžią atsvarą.
F. Fillonas ir V. Putinas puikiai pažįsta vienas kitą (buvo susitikę keliolika kartų) ir vertina vienas kitą, įskaitant ir asmeninę pažintį. Kaip rašo „L‘Express“, F. Fillonui praradus motiną 2014 m. V. Putinas išsiuntė savo bičiuliui prancūzui paguodos dovaną – jo motinos gimimo metų 1931-ųjų vyną.
Bet kuriuo atveju jų draugystė visų pirma kelia politinių klausimų. Tai iš dalies susiję su Rusijos vykdoma užsienio politika, įgavusia pagreitį 2014 m., nuo Ukrainos krizės pradžios ir praėjusiais metais įvykusio įsikišimo į situaciją Sirijoje. Neseniai dabartinis Prancūzijos prezidentas Francois Hollande’as neišreiškė noro susitikti su V. Putinu Paryžiuje dėl jo elgesio Sirijoje, o F. Fillono pergalė gali reikšti diplomatijos pasisukimą 180 laipsnių kampu.
Damasko ekspresas
2016 m. pradžioje F. Filloną, kurio kandidatūra 2017-iesiems atrodė visiškai neįtikėtina, parėmė iki tol N. Sakozy pusėje buvęs Thierry Mariani – pagrindinis putinofilas Prancūzijos politikos padangėje.
Liaudies dešiniųjų (vienos iš respublikonų atšakų) lyderis pateisino Rusijos įvykdytą Krymo aneksiją ir tapo nuolatiniu „Damasko ekspreso“ keleiviu. Taip vadinamos Prancūzijos parlamentarų išvykos pas Sirijos prezidentą Basharą al Assadą, kurio oficiali Paryžiaus diplomatija kratosi kaip raupsuotojo.
„Užsienio politikoje jis pasireiškia stabiliau nei visi, įskaitant ir Rusijos klausimą“, - 2016 m. vasario mėn. išreikštą palaikymą F. Fillonui komentavo Th. Mariani. Tai susiję ir su F. Fillono pareiškimais dėl Rusijos veiksmų Sirijoje. Interviu „Valeurs actuelles“ 2015 m. lapkričio mėn. jis pabrėžė, kad reikia džiaugtis dėl Rusijos įsikišimo į Siriją.
Dabar, kai Maskvos kryptimi siunčiama itin griežta kritika dėl aktyvių sukilėlių kontroliuojamos Alepo dalies bombardavimo, buvęs premjeras „France Inter“ eteryje pabrėžė, kad Sirijoje V. Putinas pademonstravo šaltą, bet efektyvų pragmatiškumą. Jis visais įmanomais būdais stengiasi vengti „masinių žudynių“ frazės, kai komentuojami Rusijos ir Damasko suduodami smūgiai, nukreipti į Alepo ligonines ir humanitarinės pagalbos konvojus.
M. Le Pen ir V. Putinas
Ne ką mažiau mielaširdingas požiūris į V. Putiną ir tarp Prancūzijos ultradešiniųjų, įskaitant ir Nacionalinį frontą, neslepiantį fakto dėl gauto finansavimo iš Rusijos bankų. Neseniai išleistoje knygoje „Rusiškoji Prancūzija“ žurnalistas Nicolas Heninas santykiams tarp ultradešiniųjų judėjimo ir V. Putino Rusijos skyrė visą skyrių.
Dar vienu sluoksniu gula V. Putino kaip europietiško nacionalistinio krikščioniško-judėjiško identiteto lyderio įsivaizdavimas ir jo priešinimas su islamu. 2011 m. N. Henino paminėta M. Le Pen galėjo save vadinti vienintele Prancūzijoje, ginančia Rusiją, o buvęs „Pravda” korespondentas išleido knygą „Marine Le Pen ir kodėl ji reikalinga Rusijai“.
Balanso pasikeitimas
2016 m. visų nuostabai išsiveržti į priekį tuo pačiu neprarandant prorusiškų pozicijų pavyko F. FIllonui – sunkiasvorininkui iš pagrindinio ešelono. Be vidaus politikos padarinių, tokia rusofilija (arba putinofilija, nors dabartinėmis aplinkybėmis tai iš esmės tas pats), kuri šiuo metu madinga tiek D. Trumpo, tiek F. Fillono, tiek ir M. Le Pen politikoje, gali reikšti rimtų permainų geopolitikoje.
Pagal optimistinį planą visa tai galima vertinti kaip galimybę sumažinti įtampą tarptautinių santykių arenoje ir iš peties pasirodyti kovos su terorizmu fronte. Žiauresnės realybės perspektyva reikštų balanso pasikeitimą autoritarinių režimų naudai, o tai savo ruožtu turėtų neigiamos įtakos žmonių teisėms – būtent tai patvirtina ir pastarojo meto įvykiai Rusijoje. Sveiki atvykę į 2017-uosius – į V. Putino pasaulį.
