aA
Aną dieną žiūrėjau vieną televizijos talentų šou. Pats saldžiausias momentas – pradinis etapas, kai į sceną lipa visi tie, ką praleido prodiuseriai: kai kuriuos dėl talento, o kitus dėl nevalingo potencialo juokinti publiką tuo pačiu metu, kuriuo buvo linksminama minia dar prieš pora šimtų metų, kai po jomarkus buvo tampomi luošiai ir išsigimėliai (kartais ir narvuose).
Andrius Užkalnis
Andrius Užkalnis
© DELFI / Mindaugas Ažušilis

Kur ten prieš pora šimtų metų. Ir mūsų amžiuje dar yra „Liliputų cirkas“, paskutinį kartą Vilniuje lankėsi, atrodo, prieš trejus metus, kur atlikėjai atrenkami pagal jų ligos ir raidos būklę (ne, tai dar nėra uždrausta, ir paaiškinkite man, kodėl: juk galim ir šuniuką su dūdų orkestru palaidoti, ir supuvusius griuvėsius saugoti nuo sutvarkymo, tai lyg ir viskas mūsų rankose, o šitas absurdas vis dar legalus).

Toje TV laidoje labiausiai pamokomas dalykas nebuvo atlikėjų šiurpus talento trūkumas (taip, buvo momentų, kai galėjau atsakingai pareikšti, kad padainuočiau geriau, nors iš manęs dainininkas yra maždaug toks, kaip iš Ramūno Karbauskio – vyndarys). Čia ne apie talentą ir apie meninę vertę. Čia mes kalbame apie elementarias žmogaus funkcijas, tokias, kaip gebėjimas užsisegti kelnių klyną arba savarankiškai nusiprausti.

Baisesni momentai buvo tie, kai į sceną lipo (ir paskui nuo jos nulipo) trijų posmų uždainio ir vieno posmo priedainio nesugebėję išmokti jaunieji talentai. Ne, ne tik nesugebėję, bet ir nenorėję, nes koks skirtumas, whatever, tiesą sakant, jie ir to nemoka ištarti, ir sako „wherever“, o kodėl, netrukus aptarsime. Čia mes kalbame apie lūzerius, kurie yra ne šiaip lūzeriai, o tokie epiniai lūzeriai, kad net žodžio „loser“ nemoka parašyti be klaidos.

Baisesni momentai buvo tie, kai į sceną lipo (ir paskui nuo jos nulipo) trijų posmų uždainio ir vieno posmo priedainio nesugebėję išmokti jaunieji talentai. (...) Ir vis dėlto baisiausia buvo ne tai, kad jie nesugebėjo ir nenorėjo išmokti keliolika eilučių teksto, kuris net nebuvo naujas. Baisiausia buvo tų zombiukų reakcija.
Andrius Užkalnis

Ir vis dėlto baisiausia buvo ne tai, kad jie nesugebėjo ir nenorėjo išmokti keliolika eilučių teksto, kuris net nebuvo naujas. Baisiausia buvo tų zombiukų reakcija. Užmiršę tekstą, jaunieji spuoguoti kretinai ir kiaunės „improvizavo“ (dainavo bet kokius žodžius, pasirinkę iš savo bukose galvose turimo penkiasdešimties žodžių žodyno). Paskui jie krizeno ir džiūgavo, kad gerai „išsisuko iš situacijos“.

Tai ne „situacija“, prietrankos jūs. Situacija būna tada, kai naktį, miške, ant jūsų automobilio nukrenta medis ir perlenkia jį per pusę taip, kad jūs negalite ištrūkti ir pagalbos prisišaukti neįmanoma. Tai yra situacija. Išsikrovęs telefonas (nes pamiršote pasikrauti jo bateriją) arba pasibaigę degalai automobilyje (mat galvojate, kad tuomet, kai užsidega tuščio bako lemputė, tai automobilis važinėja iš lemputės šviesos ir šventos dvasios) – ne situacija, o jūsų durnumas ir apsileidimas, daugiau nieko.

Bet jie viską mato kitaip. Per keletą metų nestabdomo siautėjimo, kurį Lietuvoje įvedė profesionalūs kovotojai su pašaipomis, patyčiomis, humoru, kalbos įvairove, muzika ir viskuo, kas tik įmanoma, visiems piktybiškai atsilikusiems buvo įteigta, kad jų atsilikimas, tinginystė, išlepimas, durnumas ir kitokios Erazmuso programos disciplinos yra gėris ir Dievo bučinys į jų skustą galvą (jie dažnai nusiskuta galvas, kaip budistų vienuoliai, ir apsiriša kaklą kokia nors purvina skarele, kad atrodytų, kaip pagrindinis veikėjas iš Tarkovskio filmo arba nučiuožusi airių atlikėja Sinéad O'Connor).
Viskas prasidėjo gerai ir teisingai (gerais norais greitkelius dengia, jeigu ką). Civilizuota visuomenė nesišaipo iš tų, ką nuskriaudė gamta, nes jų situacija nebuvo jų pasirinkimas. Civilizuota visuomenė daro viską, kad jie jaustųsi visaverčiais piliečiais ir visuomenės nariais. Kadangi ir mes esame civilizuota visuomenė, tai ir mes stengėmės tai pasiekti, ir teisingai darėme.

Kam stengtis, jei galima tiesiog pamilti savo tinginystę? Kam mokytis, jei galima savo tamsumą ir bukumą pateikti kaip originalumą? Kam gydytis, jei galima tiesiog išmokti džiaugtis savo liga? Kam tvarkytis, jei galima tiesiog priprasti prie netvarkos? Kam valyti ir poliruoti, jei galima pamilti purvą? Kam tobulėti, jei galima apkabinti ir pabučiuoti savo ydas ir sakyti: „aš toks, koks esu, mylėkite mane tokį“.
Andrius Užkalnis

Panašiai prasideda ir revoliucijos, kad pakeistų akis badančią nelygybę ir skriaudą, kurios yra tokios baisios, kad bado akis ir yra nepriimtinos išsilavinusiems, šviesiems žmonėms. Viskas prasideda nuo krikščioniško tvirtinimo, kad skurdas nėra blogis. Tačiau šie dalykai niekada ten nesustoja: paskui imama aiškinti, kad skurdas yra šiaip jau gėris, ir vienintelis privalomas dorybės požymis, ir jo sąlyga. Tada į elitą pakyla nevykėliai, vien todėl, kad jie yra nevykėliai, netikėliai ir lūzeriai. Paskui gatvėse pradeda gaudyti tuos, kas su akiniais („labai protingas, ar ne?“) ir juos veža į koncentracijos stovyklas.

Panašiai atsitiko ir Lietuvoje, ir mes matome rezultatus. Pradėjome nuo to, kad mokėme neskriausti tų, kas negali mokytis ir dirbti, o taip pat nesišaipyti iš tų, kieno kitokia lytinė orientacija ar odos spalva. Tai pavyko.

Tačiau tie, kas anksčiau buvo mokomi stengtis ir rodyti valios pastangas, pamatė visa tai ir pagalvojo „o kuo mes blogesni?“. Kam stengtis, jei galima tiesiog pamilti savo tinginystę? Kam mokytis, jei galima savo tamsumą ir bukumą pateikti kaip originalumą? Kam gydytis, jei galima tiesiog išmokti džiaugtis savo liga? Kam tvarkytis, jei galima tiesiog priprasti prie netvarkos? Kam valyti ir poliruoti, jei galima pamilti purvą? Kam tobulėti, jei galima apkabinti ir pabučiuoti savo ydas ir sakyti: „aš toks, koks esu, mylėkite mane tokį“.

Už ką tave mylėti, glušiau tu?

Todėl ir turime situaciją, kai ne tik nevykėliai jaučiasi geresni, nes jie yra nevykėliai. Kažko nemoku ir nesugebu? Pavydėkite man, nes mokėti, sugebėti ir dirbti yra visiškai praėjęs dešimtmetis, dabar tai nebėra cool: reikia tiesiog driftinti per gyvenimą, linksmai plūduriuoti, kaip šūdui aketėje, neskęsti ir subtiliai smirdėti. Tai taip ironiška.

Dabar žmonės, turintys psichines ligas, ne tik jų nesigėdina (ir teisingai daro), bet pradeda jomis didžiuotis ir daro iš jų viešą šou: patirtys psichiatrinėse ligoninėse tampa jų kūrybinio portfelio dalimi, ir jie apie tai noriai pasakoja visiems, kas tik nori apie tai klausyti. Apie diagnozes jie kalba išdidžiai, kaip sovietinių laikų disidentai – apie kalinimus lageriuose ir KGB kalėjimuose.
Andrius Užkalnis

Be to, jie visi yra poetai ir kūrėjai, muzikos prodiuseriai ir alternatyvinių projektų konsultantai. Kur buvę, kur nebuvę jie paaiškins jums, kad „visi genijai yra bepročiai“. Galbūt, tik ne visi bepročiai yra genijai. Daugumas bepročių yra tiesiog bepročiai.

Todėl dabar žmonės, turintys psichines ligas, ne tik jų nesigėdina (ir teisingai daro), bet pradeda jomis didžiuotis ir daro iš jų viešą šou: patirtys psichiatrinėse ligoninėse tampa jų kūrybinio portfelio dalimi, ir jie apie tai noriai pasakoja visiems, kas tik nori apie tai klausyti. Apie diagnozes jie kalba išdidžiai, kaip sovietinių laikų disidentai – apie kalinimus lageriuose ir KGB kalėjimuose. Visos jų charakterio ydos tampa nebe ydomis, o ordinais ir medaliais: ydos tik patvirtina jų diagnozes, o savo diagnozes jie laiko aukštai iškėlę ir mojuoja jomis.

Ypatingais atvejais jie transliuoja tiesiogiai iš savo palatų (nes ligoninė – ne kalėjimas, išmaniųjų telefonų niekas neatima) ir apie juos rašo žiniasklaida. Nes žiniasklaidai dažnai tai yra tik tęsinys to neišrankaus darbo, kurį pradeda reporteriai, neturintys supratimo apie padorumą. Prasideda nuo interviu su degradavusiais valkatomis, paskui į ryškias asmenybes iškelia, fotografuoja ir po pramogų verslą tampo nelaimingą ir neadekvačią seną moterį su skrybėle, vaikščiojančią sostinės Pilies gatve. Tai kodėl nepadarius dar vienos istorijos iš psichikos ligonio, tiesiai iš savo palatos prodiusuojančio realybės šou.

Matote, kiek minčių iš vieno paprasto talentų konkurso? O jūs sakėte, kad nebėra ką žiūrėti per televiziją.

www.DELFI.lt
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.