Potencialo ką rimtesnio nuveikti šie politiniai dariniai paprastai neturi, nes programos būna sudarytos išimtinai iš teiginių, kuriuos nori girdėti labiausiai nepatenkinti savo padėtimi žmonės. Tai kas, kad tie teiginiai kartais prieštarauja vieni kitiems. Blogiau, kai šių politinių darinių atstovai gauna vykdomąją valdžią. Tada jau jų potencialas pasireiškia visu grožiu. Pavyzdžiui, įklampinti kokią nors švietimo reformą – tiesiog vienas juokas...
Šių rinkimų scenarijus šiek tiek skiriasi nuo ankstesnių, nes naujieji gelbėtojai tiesiogine to žodžio prasme kvėpuoja į pakaušį nedaug teatsiplėšusiems nuo jų konservatoriams ir turi pretenzijų šokdinti bet kuriuos galimus koalicijos partnerius. Skirtumas dar ir tas, kad šiaip jau tai – visai ne nauja politinė jėga. Nauja ji tapo tik kiekybiškai, kai ponas Saulius Skvernelis, ciniškai naudodamasis vidaus reikalų ministro tarnybine padėtimi, prasuko porą itin sėkmingų viešųjų ryšių akcijų (dar gal pamenat ažiotažą aplink šulinius, o gal ir tą neramų vakarą, kai visa Vilniaus policija buvo sukelta gaudyti neįgalaus ginklo grobiko?) .
Suveikė. Taip suveikė, kad dalis piliečių visiškai užmiršo tikruosius (ir visiškai nesenus) žaliųjų veikėjų darbus. Gerai jau, Visagino atominės projekto sužlugdymas – sena byla, galima buvo ir užmiršti. Bet skalūnų dujų žvalgybos nutraukimas, gal dar prisimenam? Pastaruoju atveju galėjai pagalvoti, kad čia reiškiasi ne Lietuvos žalieji, o kokie nors „Gazpromo“ agentai... Kiti sako – baik, tiesiog naudingi idiotai... Bet Lietuvai nuo to – ne geriau.
Įdomu, kas bus, jeigu tie mūsų žalieji staiga prisimins tikrai žaliesiems derantį prioritetą – ekologišką žemdirbystę su kuo mažiau cheminių trąšų? Ar Ramūnas Karbauskis, užimantis kone monopolinę padėtį trąšų rinkoje, ir suinteresuotas jų parduoti kuo daugiau, ramiai taikstysis su tokia bendrapartiečių „nepriklausomybe“? Tai tik hipotetiškai. Tokios problemos tikriausiai nekils, nes mūsų žalieji kol kas labiau apsimeta žaliaisiais, nei tokie yra iš tikrųjų.
O, pavyzdžiui, ar galėtumėte įsivaizduoti, kad Ramūnas Karbauskis balsuotų už kokias nors rimtesnes antimonopolines įstatymų pataisas? Aš tai – ne. Jau realiau būtų, kad kokia laputė pritartų savo uodegos patrumpinimui.
Tuo tarpu monopolizacijos lygis Lietuvos ūkyje yra toks, kad smulkus ir vidutinis verslas vos kvėpuoja. Tai yra turbūt antroji priežastis po didžiulio ekonomikos šešėlio, lemianti nemažėjančius emigracijos mastus. Socdemų neįgalumas spręsti šias problemas buvo akivaizdus. Tuo tarpu valstiečių ir žaliųjų lyderis visiškai neatmeta koalicijos galimybės ir su socdemais. Be kita ko, tokie lyderio pareiškimai iškart po pirmojo rinkimų turo įtikinamai apnuogina faktą, kad jokio realaus veiksmų plano, nukreipto į sudėtingiausių problemų (žr., pavyzdžiui, sąrašą pastarajame R. Valatkos komentare) sprendimą, kaip ir dera populistams, Valstiečiai ir žalieji neturi. Kartais dar išgirstu sakant: betgi pas juos ten yra ir padorių žmonių... Galbūt. Tik nežinau, ar labai jau padoru eiti į politiką su tokia neaiškia kompanija, juolab, nežinant, ką ten veiksi...
Na, bet tai – vidinės šios partijos problemos. Jų sąrašą galima būtų tęsti, bet man labiau rūpi, kokią įtaką ši jėga turės Lietuvai per artimiausius ketverius metus.
Kol kas manau, kad populistai Ramūnas Karbauskis ir S. Skvernelis yra žymiai pavojingesni Lietuvai, negu populistas Donaldas Trumpas Amerikai. Pirmiausia todėl, kad Jungtinės valstijos turi pakankamai efektyvius demokratinio atstovavimo saugiklius – tai daugiapakopiai rinkimai ir dviejų rūmų parlamentas. Veikiausiai būtent daugiapakopių rinkimų finalas bus ir Trumpo triumfo pabaiga, nes rinkiko balsas bet kuriuo atveju yra atiduodamas su didesne atsakomybe, nei kokio asocialaus asmens. Net jeigu Trumpas vis dėlto įveiktų ir šį barjerą, jam neišvengiamai teks taikstyti su senatu ir... su sveiku protu. Tad galime išgirsti ir visiškai kitokį Trumpą...
Bet grįžkime į Lietuvą. Ar įmanoma pasiekti, kad Lietuvos rinkėjai nebepakibtų daugiau ant populistų kabliuko. Norėčiau sakyti, kad įmanoma – ir šios kampanijos metu vykusi akcija „Balsuok atsakingai“ nepraėjo tuščiai, jaunimas pajuto savo balso vertę, rinkimų stebėtojai nesnaudė.... Bet realistiškas atsakymas vis dėlto yra – ne. Tikėtis, kad vėl didesnė ar mažesnė dalis piliečių nepakibs ant tuščių pažadų – neverta. Ant jų šiandien matom pakimbančius netgi labai brandžios demokratijos šalių piliečius. Tai dėsnis, ypač tais laikotarpiais, kai socialinė atskirtis didėja. Daugumos rinkėjų atmintis – trumpa, o politinis raštingumas didėja ne taip jau greitai. Gal po kokių trijų ar keturių dešimtmečių ir turėsime daugumą rinkėjų, pajėgių atskirti rimtą programą nuo mėgėjiško rašinėlio apie svajonių Lietuvą? Gal skandalinga rinkimų kampanijos strategija išeis iš mados? Realistiškas atsakymas ir vėl – ne. Nes taip nebūna.
Tai kas lieka? Norėčiau šiuo kartu atkreipti dėmesį į vieną galimybę, kuri kol kas Lietuvoje net nepradėta rimčiau diskutuoti. Tai, kad populistinės partijos ne tik patenka į parlamentą, bet ir gauna grėsmingai didelę įtaką valstybės gyvenimui, gali rodyti ir sisteminę mūsų demokratinio atstovavimo sąrangos ydą. Daugiau nei ketvirtį amžiaus naudojamės savo konstitucija. Gal kartais ji jau nebesusiejama su sparčiai kintančia realybe? Spėju, kad toks klausimas kai kam gali pasirodyti tiesiog šventvagiškas... Ak jau tas mūsų lietuviškas polinkis mitologizuoti demokratijos instrumentus...
Nežinau, ar į mūsų politikų ar politologų akiratį buvo kada patekęs JT iniciatyva parengtas dokumentas, rekomenduojantis jaunoms demokratijoms tuos pačius subalansuojančius atstovavimą instrumentus – daugiapakopę rinkimų sistemą ir dviejų rūmų parlamentą. Mūsų pasirinktasis tautos atstovavimo mechanizmas išties yra pats primityviausias ir dėl to – pats pažeidžiamiausias. O svarbiausia – labai neefektyvus, nes, palyginti su pažanga visose kitose gyvenimo srityse, politiniai mechanizmai beviltiškai buksuoja. Tai – pernelyg didelė prabanga, turint omeny XXI amžiaus globalius iššūkius.
Be abejo, sudėtingesnius atstovavimo instrumentus reikia ir mokėti pasigaminti, ir žinoti, kam jie naudojami. Dviejų rūmų parlamentas, pavyzdžiui, padeda atskirti dvi sunkiai suderinamas vienose rankose funkcijas. Labai populiariai, pusiau juokais galima sakyti, kad žemutiniai rūmai yra liaudies balsas, bylojantis apie tai, kas skauda, o senatas – tai ta vieta, kur generuojami sprendimai, kaip tuos skaudulius gydyti. Iš patirties žinome, kad ligonio ir gydytojo nuomonės kartais gali radikaliai išsiskirti. Vis dėlto geras gydytojas turi sugebėti įtikinti pacientą, kad gydymas bus veiksmingas, net jeigu ir teks truputį pakentėti...
Prisipažinsiu, Lietuvoje neteko nei girdėti rimtesnių diskusijų, nei ko nors profesionalesnio skaityti šia tema. Gal tiesiog nepastebėjau. Bet juk turime ir visą šviesiausią politologijos institutą. O kur dar visas būrys puikiai apmokamų konstitucinės teisės specialistų. Galgi jie galėtų pasiraitoti rankoves ir parengti bent jau konstitucinės reformos galimybių studiją? Per kokius dvejus metus? Ir, jeigu galima, už tą patį, ir taip jau nemažą atlyginimą... Jei manęs klaustų, tai aš gal netgi būčiau nieko prieš, kad koks nors papildomas finansavimas tokiam valstybei svarbiam užsakymui būtų skirtas. Nes šykštus paprastai moka dvigubai...
Tiesą sakant, apie šią perspektyvą rašau jau nebe pirmą kartą. Be atgarsio. Gal protingos specialistų galvos turi ir kitų receptų? Gal šis turi kokių rimtų trūkumų? O gal vis dėlto nelauksime dar vienų rinkimų su tokiais pat nedžiuginančiais rezultatais. Sakau nedžiuginančiais, nes konservatoriams švęsti pergalę dar anksti. O žvelgiant į kokių dešimties metų perspektyvą – argi neturėtume ieškoti patikimesnių politinių instrumentų, tinkamų tiems sudėtingiems sprendimams, kurių tikrai nepavyks išvengti.
