Ekspertų atliktas specialus tyrimas parodė, jog emigrantai sunkiai ir nenoriai integruojasi į vietines bendruomenes. Britų spaudos dėmesio centre atsidūrė ir lietuviai, įsikūrę Anglijos rytuose: esą jie, užuot įsilieję į vietos bendruomenes, kuria tarsi atskiras mažas valstybėles.
Domėtis integracija imta ne dabar – dar gerokai iki „Brexit“ ekspertų žvilgsniai krypo į imigrantų tankiai apgyvendintas vietoves rytinėje šalies pakrantėje: Lincolnshire’o ir Cambridgeshire’o grafysčių miestus bei miestelius, į kuriuos atvykėlius traukia darbo pasiūlymų žemės ūkio bendrovėse ir fabrikuose gausa.
Žinoma, po referendumo šis klausimas tik tapo dar opesnis, tuo populistiniais tikslais skuba pasinaudoti ir Europos Sąjungos (ES) oponentai.
Ore sklando versija, kad tautinių mažumų santykiai su kitomis etninėmis grupėmis labiau primena getus, nei vieningą bendruomenę.
Lietuva Anglijoje
Socialines, politines ir ekonomines problemas tirianti bei šalies valdžiai konsultacijas teikianti organizacija „Policy Exchange“ atliko tyrimą ir nustatė mažiausiai integruotas vietas Anglijoje bei Velse. Iš viso tyrimai buvo atlikti 160 miestų, kuriuose gyvena ne mažiau nei 20 tūkst. gyventojų.
Lyderių pozicijas tarp vietovių, kur gyventojų integracija mažiausia, užėmė Rytų Anglijos miestai, o juose, kaip žinome, yra didelė imigrantų iš Lietuvos koncentracija. Pavyzdžiui, nuo 2004-ųjų iki dabar į Bostono uostamiestį atvyko apie 11 tūkst. migrantų, šiuo metu sudarančių šeštadalį visų gyventojų. Tarp jų yra daug lietuvių.
Alytaus dydžio mieste šaknis įleido tūkstančiai emigrantų: praeiviai kalba skirtingomis kalbomis, o vienoje iš gatvių sunku aptikti anglišką parduotuvę: jų reklamos skelbiamos lietuviškai, latviškai, rusiškai, lenkiškai, rumuniškai.
Į penketuką pateko dar du regiono miestai – Wisbechas ir Spaldingas.
Problemos visur tos pačios: skirtingų tautybių žmonės sudaro daug mažų atskirų bendruomenių, bet ne vieną didelę. „The Independent“ rašė: „Integracija čia – visiems svarbi tema, tačiau niekas apie tai kalbėti nenori, o tie, kas kalba – neatskleidžia savo vardų.“
Kaip ir žurnalistų kalbinta lietuvė, dirbanti vienoje iš daugelio užsienietiškų parduotuvių Bostono West gatvėje (West street).
„Anglai – reti mūsų klientai, daugiausiai tai lenkai, rusai ir lietuviai. Aš čia gyvenu jau dvejus metus, mano dukra čia lanko mokyklą, o aš irgi baigiau studijas kolegijoje. Turiu draugų anglų. Mes čia laimingi“, – pasakojo moteris.
„Mes gerbiame britų kultūrą, bet čia tiek daug mūsiškių, kad net nekamuoja namų ilgesys. 85 procentai mano kaimynų yra imigrantai. Čia gyvena dvi mano seserys, planuojame atsivežti ir mamą“, – savo planus dėlioja fabriko darbuotojas – vilnietis, naujus namus radęs Rytų Anglijoje.
„Mums patinka čia gyventi. Čia – kaip Lietuva, yra visko, ko mums reikia. Net nereikia mokėti anglų kalbos“, – taip gyvenimą Bostone apibūdino iš Lietuvos emigravusi šeima.
Tokios interviu nuotrupos dažnos britų spaudoje, ir jomis netruko pasinaudoti euroskeptiškas Jungtinės Karalystės laikraštis „Daily Express“, paskelbęs, jog Bostonas – kaip Lietuva Anglijoje.
Britai – ne daugiau kalbūs ir ne mažiau paslaptingi, o vienas iš jų regiono gyventojus įvardijo „mes“ (britai) ir „jie“ (imigrantai).
„Imigracijos įtakos nepaslėpsi. Jos mastai atrodo tokie dideli dėl to, kad miestai yra maži“, – sakė savo tapatybės nepanoręs atskleisti prekybininkas.
Pradeda nuo jaunimo
Bostono savivaldybė pripažįsta, kad sparti gyventojų kaita sukelia neišvengiamų konfliktų ir įtampų. Visas šias problemas gali išspręsti tik pati vietos bendruomenė.
Bostone, labiausiai į atskiras bendruomenes susiskirsčiusiame Anglijos mieste, vietos valdžia integracijos problemą ėmėsi spręsti pradėdama mokyti jaunimą: vykdoma speciali programa „Šviesti ir integruoti“. Rugpjūčio 5 d. naujienų biuletenio didžioji dalis skirta Lietuvai.
Lietuvių bendruomenės mieste pirmininkė Jūratė Matulionienė viešai paskelbė, jog lietuvius – vaikus ir suaugusiuosius – integruotis į vietos visuomenę mėginama bendrais renginiais, tokiais kaip Velykos, Kalėdos ir kitos šventės, taip pat per meno projektus.
Viską nubraukė referendumas
Gausi lietuvių bendruomenė gyvena ir Kings Lynno mieste. Pasak tyrimo išvadų, čia egzistuoja tos pačios integracijos problemos.
„Mes, lietuviai, esame savotiški, kaip ir visi. Kartais atrodo, jog užsidarome duris ir nei patys kur išeiname, nei kitų įsileidžiame. Sukamės savame rate. Galbūt dėl kalbos barjero, gal dėl kitų priežasčių“, – savo nuomonę dėsto Jungtinės Karalystės lietuvių bendruomenės Kings Lynno skyriaus vadovas Dovydas Paškauskas.
Jis pats Anglijoje gyvena jau 16 metų ir per tą laiką jaučiasi visiškai integravęsis.
„Kai atvažiavau, nebuvo pasirinkimo, lietuvių čia dar tiek nebuvo. O atvažiuojantieji dabar jau renkasi – ir mieliau bendrauja su saviškiais. Aš turiu daug draugų anglų, jie puikūs žmones, visada mane palaiko, nežiūrima į tautybių skirtumus“, – pasakojo vyras.
Pasak jo, didžiulę žalą integracijos procesui jau padarė referendumas.
„Buvo legalizuotas rasizmas, visas darbas, tiek anglų, tiek lietuvių, nuveiktas dėl integracijos, buvo sunaikintas per vieną dieną. Bet aš vis tiek esu įsitikinęs, kad ateis ta diena, kai lietuviai atvers tas duris“, – kalbėjo D. Paškauskas.
Integruojasi pavieniui?
Iš karto po Lietuvos įsiliejimo į Europos Sąjungą 2004-aisiais į Norwicho miestą atvykęs ir netoliese esančiuose sandėliuose dirbti pradėjęs 32 metų Romas sakė iš karto supratęs, kad lietuviai ir britai yra labai skirtingi, o tolesnis gyvenimas Anglijoje tai tik patvirtino.
Tačiau jis nelaiko to kliūtimi integruotis – esą reikia tik elgtis pagal visuotinai priimtinas taisykles ir nebijoti bendrauti net tada, kai anglų kalbos žinios yra menkos.
„Kai tik atvykau, jautėsi natūralus jų susidomėjimas, visiems buvo įdomu, kas ta Lietuva. Ši šalis britams iš mano aplinkos buvo tikra egzotika, jie daug ko klausinėjo, tik vienas kitas turėjo žinių. Girdėjau, kaip jie juokiasi, net nesuprasdavau – gal iš manęs. Bet vis tiek su jais bendraudavau.
Kai kurie kviesdavosi mane į svečius, pristatydavo – štai, čia žmogus iš Lietuvos! Mokiau juos lietuviškų žodžių, vaišinau mūsiškais patiekalais, kurių anuomet būdavo gana sudėtinga gauti. Rodžiau jiems tradicijas, pavyzdžiui, kaip per Kūčias reikia po staltiese padėti šieno. Tikrai susidraugavome.
Lygiai taip pat elgėsi jie – dalijosi savo kultūra.
Po kelerių metų vienas bendradarbis net pasiprašė į Lietuvą – nuvažiuoti ir pažiūrėti, ar tiesa, kad ten skaniausias alus ir gražiausios merginos. Liko sužavėtas. Jį nustebino tik tai, kad prekybos centruose reikėjo mokėti už maišelius. Jau ilgą laiką čia jaučiuosi savas. Ar jie mane laiko savu? Manau, kad taip. Tai argi čia ne integracija? Man nesvarbu, kokias išvadas apie integraciją paskelbė tyrėjai“, – patirtimi pasidalijo vyras.
Romas sutiko su nuomone, kad tarp lietuvių yra tokių, kurie su vietiniais vengia bendrauti ir net slepia savo tautybę dėl regione lietuvių kartais padaromų ir spaudoje nušviečiamų nusikaltimų.
„Tai ne mano gėda, kodėl turėčiau nepatogiai jaustis?
Anglai nusikaltimus daro kasdien, bet tie, kurie nedaro, dėl jų neraudonuoja“, – sako vyras.
Paaugliams adaptuotis sunkiausia
VšĮ „Gera būsena“ – organizacijos, kurios psichologai nemokamai dirba su emigravusiais lietuviais – atstovas Arnoldas Kuzma sakė, kad, nepriklausomai nuo savo tautybės bei emigracijos krypties, žmogus visada susidurs su dviem pagrindiniais iššūkiais: su kultūriniais ir (rečiau) religiniais skirtumais.
„Visose šalyse yra nerašyti dėsningumai, kurie įprasti čia gimusiam ir gyvenančiam, o atvykėliui su savo pasaulėžiūra jie gali pasirodyti net nenormalūs. Pavyzdžiui, lietuviui su charakteriu gali atrodyti nepriimtinas vaikų auklėjimas Norvegijoje, arba tai, kad dėl menkiausio ginčo su kaimynu Anglijoje gali būti kviečiama policija.
Dėl to buriamasi į bendruomenes, kartais atsiranda konfrontacija su vietiniais“, – aiškina specialistas.
Anot jo, emigravę lietuviai nelinkę gerai vertinti ir mišrių santuokų su kitų kultūrų atstovais.
„Tokiu atveju požiūris toks: vyras bus niekšas babajus, už jo ištekėjusi lietuvė – kalė“, – „Tiesai“ sakė A. Kuzma.
Į psichologus Lietuvoje ir tiesiogiai, ir pasitelkdami technologijas šiuo metu kreipiasi nemažai emigravusių tautiečių, mat atsiradus tokiam poreikiui užsienio specialistais arba nepasitikima (vietos medikai vadinami šundaktariais), arba tokiam žingsniui kelią užkerta kalbos barjeras.
„Medicininiai terminai vietos kalbos nemokančiam atvykėliui gali būti neįkandami. O ką jau kalbėti apie psichologo konsultaciją: jeigu jausmus sunku išreikšti gimtąja kalba, tai užsienietiškai – dar sunkiau“, – teigė specialistas.
Psichologo teigimu, lengviausia svetur adaptuotis darželinio amžiaus vaikams, sunkiausia – paaugliams, kuriems tragedijai prilygsta išsiskyrimas su draugais.
Psichologas taip pat pastebėjo, jog emigracijoje lietuviai kartais nepritampa ne tik prie vietinių, bet ir vieni prie kitų: „Žmonės skiriasi: vieni dirba savaitę tam, kad savaitgalį pasilinksmintų, kitų gyvenimo būdas šiek tiek kitoks. Jie vieni nuo kitų traukiasi.“
