Brunonas atnešė Lietuvai galimybę įsijungti į krikščioniškąją Vakarų civilizaciją – Brunoną uždaužė basliais.
Mindaugas apsikrikštijo ir pradėjo vienyti Lietuvą - Mindaugą nužudė.
Vytautas sukūrė didžiausią valstybę Europoje – ir per plauką negavo karaliaus karūnos. Gediminaičiai išmirė. 1791 paskelbėme pirmąją Europos konstituciją – ir čia pat mus padalijo.
Sukildavome, bet pralaimėdavom. Netgi Darius ir Girėnas nepriskrido iki Lietuvos.
Ir, galiausiai, 1939-ieji metai. Lietuva buvo pradėjusi klestėti, išsiauginusi nepriklausomybės kartą, drąsius ir kūrybiškus intelektualus, menininkus, mokslininkus – ir tuomet, dalindamiesi Rytų Europą, tironai pasmerkė ją mirtims, tremtims bei vergovei.
Tačiau taip buvo ne visada. 1988-1990 m. Lietuva apsisprendė išsiveržti iš šitos lemties ir nebebūti „prarasto šanso" šalimi - pasiryžo paimti savo istoriją ir ateitį į savo rankas, kad ir kokių aukų bei išbandymų tai pareikalautų, ryžosi nebepraleisti progos būti laisva, būti savimi, būti oria ir didžia tauta. Baltijos kelias - ryškiausias šio ryžto simbolis.
Dabar mums vėl gresia pavojus tapti „prarasto šanso" šalimi. Išsikovojome nepriklausomybę, įstojome į ES ir NATO, netgi su globaline finansų krize susitvarkėme tarp geriausių – tai kas dar dabar gali grėsti?
Deja – kaip (pusiau legendinis) Maelstromas sukasi ydingas ratas, išsiurbiantis iš Lietuvos gyventojus ir augimo energiją: neauganti gerovė – emigracija – trūksta kvalifikuotos darbo jėgos – neateina pakankamai investicijų – neauga produktyvumas – nedidėja pajamos – nekyla gerovė.
Šiemet Lietuvą vėl paliks netoli 5 procentų visos darbo jėgos. Čia dar galima pridėti analogiškus ydingus ratus aukštajame moksle (žemas finansavimas – prasta kokybė – išvažiuoja protai – kokybė nekyla – iš kur tie finansai beateis? – lūkesčiai studijoms krenta – protai išvažiuoja), visuomenės gyvenime ir politikoje (nemaža dalis aktyviausių, savarankiškiausių išvažiuoja – lieka daugiau nusivylusių ir nesavarankiškų – kad jiems įtiktų, politika vis labiau populistiškėja – įsigali etosas, svetimas savarankiškam veikimui ir iniciatyvai – aktyviausi ir savarankiškiausi jaučiasi svetimi ir išvažiuoja).
Į šitas – be abejo, labai supaprastintas – lygtis reikia įrašyti ir korupcijos vaidmenį, ir demografiją, ir vertybinį aspektą – socialinės prasmės deficitą. Tereikia blaiviai pažiūrėti į tai, kas vyksta anapus Vilniaus centro ribų.
Kodėl apie tai kalbu? Todėl, kad šie ydingi ratai – tai didysis Lietuvos feilas globalizacijos iššūkių akivaizdoje. Tada, kai jau išsivadavome ir įsitvirtinom laisvajame pasaulyje, Lietuvą ištinka, ištikinėja – praesens continuum, tai vyksta dabar, šią akimirką – dar viena istorinė nesėkmė. Kyla grėsmė kad bus prarastas dar vienas šansas susikurti stiprią, sėkmingą, klestinčią valstybę su užtikrinta ateities perspektyva.
Šita nesėkmė mus užgriuvo todėl, kad nepajėgėme laiku suprasti globalizacijos procesų ir prisitaikyti prie globalizuoto pasaulio tikrovės. (Paradoksalu, bet būtent Vakarų pergalė Šaltajame kare, įgalinusi Lietuvos valstybingumo atkūrimą, katalizavo globalizacijos procesus, kurie dabar tapo grėsme to valstybingumo ateičiai). O tą naują tikrovę bandėme „pažaboti” senoviniais metodais: vieni įkvėpimo dairydamiesi į tarpukario, kiti – į sovietinę Lietuvą, treti – imituodami paskiras Vakarų valstybių praktikas, bet ne jų strateginį mąstymą.
Čia nenoriu niekam versti kaltės – reikia pripažinti, kad tai buvo visiškai nauja tikrovė – naujo laikmečio ženklų neatpažino ir daugelis stiprių, progresyvių valstybių, turinčių gero valdymosi patirtį. Tačiau tai jokiu būdu ne pasiteisinimas mums, kuriuos šitas negebėjimas priimti naują globalizacijos tikrovę gali pasmerkti ilgai skausmingai stagnacijai, o galiausiai ir nebūčiai – kaip tautą ir kaip valstybę.
Globali ekonominė konkurencija dėl rinkų, investicijų, darbo jėgos vyksta ne pirmą dešimtmetį, bet dabar ji kaip niekad užaštrėjusi ir pagreitėjusi. Mūsų atsakas į ją? Spalvoti lankstukai su Lietuvos gamtos vaizdais, kurie turėtų kažkaip magiškai atvesti investuotojus, ir ministrai, tyliai karpantys ūsais, bet nekalbantys angliškai.
Globali konkurencija dėl protų – ir vėlgi, mūsų atsakas: mėtyti valstybės pinigus tiems „universitetams”, kurie net be praeinamų balų nesugeba surinkti studentų, ir marinti mokslininkus bei dėstytojus alga, mažesne už sekretorės atlyginimą.
Tuo tarpu estai kuria gerai apmokamas, globaliai konkurencingas postdokų stipendijas filosofijai („Filosofijai, Karlai!”, kaip pasakytų Tapinas) – jau nekalbant apie IT ir biochemiją.
Įsivaizduojate, koks šaršalas kiltų pas mus, jeigu išdrįstume pasiūlyti duoti stipendijas, lygias dabartinei Seimo nario algai, kažkokiems ten užsieniečiams? “Jie gi ir taip gerai gyvena!!! Ir dar nori ėsti mūsų krauju uždirbtus pinigus!” – taip ir įsivaizduoju nieko nebaigusių, niekur nedirbančių, bet labai gerai savo teises žinančių tautiečių kauksmą.
Atsivėrus Europos darbo rinkai iš Lietuvos paplūdo migracijos srautai. Ilgą laiką savotiškas politinis korektiškumas neleido emigracijos vertinti kitaip, negu pozityviai: „Žmonių teisė rinktis – gyvename laisvoje šalyje.”
Tiesa – bet ką tai daro pačiai šaliai? Galbūt valstybė turėtų gebėti matyti savo interesus giliau, negu tokie lozungai? Tačiau kai 2005 m. pristačiau vieną pirmųjų analitinių dosjė apie galimas emigracijos grėsmes tuometiniam premjerui Algirdui Brazauskui, vienintelis jo atsakas, pakrapščius pakaušį, buvo: „A, kas čia tokio? Pakils čia atlyginimai – ir sugrįš.”
Deja, konceptualiai mes nelabai toli tepažengėme už šitos ūkiškos Brazausko „išminties”. Nepaisant periodiško rankų grąžymo, politinės valios imtis realių veiksmų, galinčių apgręžti migracijos srautus, nėra iki šiol.
Vertybių lygmenyje mes irgi buvome globalizacijos užklupti nepasirengę. Sutrumpinant ilgą ir niuansų kupiną istoriją, tam, kad sėkmingai dalyvautum globalioje konkurencijoje ir atviros darbo rinkos sąlygomis pasirinktum kurti ateitį tėvynėje, reikalingos stiprios vertybinės prielaidos: solidarumo, skaidrumo, nedeklaratyvaus patriotizmo, drąsos rizikuoti, racionalaus ir strategiško mąstymo, savarankiškumo, galų gale, darbštumo vertybės. Dabar šių vertybių atžvilgiu palyginkime statistinio lietuvio portretą su statistiniu estu ar statistiniu airiu. QED.
Taigi globalizacijos iššūkiai mus ištiko nepasirengusius, ir dabar matome šito nepasirengimo rezultatus. Tačiau tikroji problema yra tai, kad mes ir toliau neįsisąmoninam, kad norėdami išlikti, turime drastiškai keistis – keisti savo mąstymą ir veikimo būdus. Nebegalime savęs migdyti samprotavimais, kad globalizacija – dalykas globalus, tolimas ir į mūsų kiemą gal neužsuks. Jau užsuko. Jau išgriovė etnokultūrines tvoreles ir išlaužė sesučių rūteles.
Kol to nesuvoksim, toliau feilinsim. Ir negalim nefeilinti, jeigu valdo socialdemokratai, kurie XXI amžiaus problemas bando spręsti komunistinės nomenklatūros metodais. Arba Darbo partija, kuri net nebando nieko spręsti, o tik žada rinkėjams senus butus pakeisti į naujus (neatsimenat tokio epizodo pasakoje apie Aladiną – ten irgi siūlė senas lempas keisti į naujas?) ir taikosi glaudžiau priglusti prie struktūrinių fondų versmių.
Arba „Tvarka ir teisingumas“, kurie išvis nežino, ką veikia politikoje, nes kada nors kur nors sugrįžti, man regis, jau seniai nebesitiki ne tik Paksas, bet net ir Paksienė. (Kad tai nebūtų vien varymas ant politinių oponentų – TS-LKD irgi nepakenktų atsikratyti kartais ištinkančio provincialaus „savo kiemo“ mentaliteto, temdančio strateginę viziją ir paralyžiuojančio valią veikti.)
Iš Lietuvos emigravęs blogeris ir Facebooko bičiulis Egidijus Nasevičius, kalbėdamas apie Lietuvą, sako „Mirusi respublika“. Skamba žiauriai, bet kartais tokio žiaurumo reikia, norint išmušti mąstymą iš optimistinio fatalizmo – „Ai, kaip nors viskas susitvarkys“. Jeigu neimsime veikti – ne, nesusitvarkys.
Dar ilgai merdėsime, bet po kelių dešimtmečių ar šimtmečio galime tikrai tapti mirusia valstybe – išnykusios tautos vardu ant žemėlapio, kaip nūnai Prūsija.
Tačiau, kaip sakė pirmo mano itališkai perskaityto romano – „Il Gattopardo“ – herojus, didysis konservatorius kunigaikštis Fabrizio Salina, finché c’è morte, c’è speranza. Kol yra mirtis, yra viltis.
Dabar mes turime vieną šansą tai pakeisti, šansą žengti naują žingsnį.
Dabar tam yra visos sąlygos. Visuomenės nepasitenkinimo korupcinėmis aferomis vėjas pučia į bures – turime išnaudoti šį šansą apvalyti valstybę nuo zadanijų, otkatų ir iki dangaus dvokiančių nešvarių pirkimų, kurie ne tik siurbia gyvybiškai svarbius išteklius, bet ir pakerta jaunosios kartos pasitikėjimą pačia valstybe – tuo metu, kai to pasitikėjimo ypač reikia.
Turime šansą ir pribrendusį poreikį iš pagrindų sutvarkyti švietimo sistemą – privalome suvokti, kad kiekvieni metai, kai nesiimame kardinalių priemonių kelti švietimo kokybei, atima šansą iš dar vienos jaunų žmonių laidos. Kiekvieni prarasti metai ištraukia iš jaunų žmonių rankų galimybę ir norą kurti savo ateitį savo šalyje. Auga prarastoji karta, kuri dabartinio neveikimo ir politikų impotencijos pasekmes pajus po dešimtmečio – neišsipildžiusiuose taip, kaip galėtų, savo pačių gyvenimuose.
Nebegalime sau leisti išlaikyti išplerusios, aptingusios, neefektyvios valstybės tarnybos, kuri plečiasi, valstybei mažėjant. Mums reikia mobilizuotos, veiksmingos, kryptingai veikiančios valstybės. „Nematoma rinkos ranka“ savaime neišves mūsų į naują lygmenį. Turime kryptingai kurti esminį ekonomikos lūžį, mobilizuotis ir strategiškai bei ambicingai investuoti į ateitį, į produktyvumą, į kokybę, į konkurencingumą – kurie ilgainiui atneš gerovę visiems. Galbūt tai paskutinis mums duotas šansas.
Žinoma, yra tokių, kuriems valstybės ar tautos išlikimas yra adiaphoron – indiferentiška, nesvarbu. Daug sakančių: svarbu, kad žmonėms gerai – nesvarbu, kur jie gyventų, kokia kalba kalbėtų, svajotų ir kurtų. Aš esu konservatorius, ir man tai labai svarbu. Man svarbu jas išsaugoti – ir ne kaip neišvengiamą blogį, nuo kurio išvaduoti nori liberalai/libertarai, bet kaip savaiminį gėrį.
Viskas dabar priklauso nuo mūsų valios.
„Vienintelis būdas įgyti politinės valios yra ją turėti“ – taip ar kažkaip panašiai yra rašęs Edwardas Lucasas. Atsibuskime! Nepraraskime likimo mums duoto šanso.
