Lemiamais 1991 metais, kai teko išgyventi sausio ir rugpjūčio pučus, totalinę prekinę ir bankinę blokadą, Kremliaus trypiama jaunutė valstybė be niekieno pagalbos pasiekė ženklaus iždo perviršio ir 11 % gyventojų realių pajamų augimo. Griuvo ne Lietuva, bet pati SSSR.
Anuomet galėjome tik pasvajoti apie milijardinę ES paramą ir užsienio kreditus, kuriais smarkiai palengviname gyvenimą dabar. Norėdami išgyventi privalėjome sparčiai vykdyti reformas, buvome ir čia pirmieji. Bet jos nenusmukdė piliečiams realių pajamų – lenkėme kaimynus.
Dabar Lietuva iš kaimynų išsiskiria, deja, kitaip - aukštesnėmis rinkos kainomis ir žemesnėmis gyventojų pajamomis. Lenkia ne tik Lenkija, kurią nemažai lietuvių pamėgo dėl žemesnių kainų. Estijoje ir Latvijoje stebimi aukštesni vidutinio darbo užmokesčio ir nuo jo atskaitymų priklausančių pensijų rodikliai. Lygiuojamės į skurdžiausių ES šalių - Rumunijos ir Bulgarijos lygį, nors šalies ekonomika yra daug toliau pažengusi. Tad kas nutiko Lietuvai?
Ją žiauriai baudžia ekonomika už jos dėsnių nepaisymą, šiurkščias politikų klaidas. Lietuva būtų smarkia pažengusi į priekį, jei ne priešingi ekonominei logikai veiksmai.
Labiausiai pakenkė du dešimtmečius trukęs tyčinis valiutos pervertinimas, taip branginant vietos prekes ir piginant importą, ir periodiškai kartojami pajamų „šaldymo” vajai, kurie smukdė gyventojų perkamąją galią ir žlugdė vidaus rinką.
Po 2009 -2010 metų „Naktinės” mokesčių reformos šalį pradėjo varginti dar ir nekonkurencingi mokesčiai, kurie stumia iš šalies kapitalą ir didesniuosius mokesčių mokėtojus. Dėl to šiuo metu iš Lietuvos traukiasi ir Coca Cola gamykla.
Pagrindinė santykinai aukštų kainų priežastis - tai kelių atsilikusių šalių netinkamu pavyzdžiu 20 metų veikęs spekuliacinis valiutų valdybos modelis, kai litas dirbtinai buvo „pririštas“ pradžioje prie dolerio, vėliau prie euro. Esant didžiuliams infliacijos ir konkurencingumo skirtumams fiksavus lito santykį su doleriu - euru, nuolat brangintos vietos ir jų sąskaita santykinai pigintos importinės prekės, taip žlugdant vietos gamintojus.
Šio pseudomodelio pagalba panašiai pinigus „plovė“ ir savo ekonomiką smaugė Argentina (1991 m), vėliau Bosnija ir Bulgarija. Tuo klystkeliu nepasuko kaimyninė Lenkija, kur dėl to ir susiformavo žemesnės, nei mūsų šalyje kainos vietos prekėms, taip pat mažesnis nedarbas.
Lietuva du dešimtmečius nepaisė civilizuotos pinigų politikos taisyklių - už tai esame baudžiami. Tad ar verta dabar stebėtis didesnėmis kainomis negu kaimyninėje Lenkijoje. Stebinti galėtų nebent kai kurių politikų polinkis susirasti ir primesti šaliai ne tai, kas įprasta civilizuotame pasaulyje, o tai kas blogiausia – ką susigalvoja atsilikusios korumpuotos Pietų Amerikos ar Afrikos valstybėlės.
Pagal gaunamas realias pajamas atsiliekame nuo kaimynų taip pat dėl vykdytų ekonomikos taisyklėms prieštaraujančių pajamų „šaldymo“ vajų: 1993-1995, 1999–2002, 2008-2012 metais. Ypač skausmingas gyventojams ir visai šalies ekonomikai buvo paskutinis gyventojų realių pajamų mažinimas, kai tuometinė valdžia net ketverius metus iš eilės neindeksavo bent infliacijos koeficientu Minimalios mėnesinės algos (MMA), nuo kurios priklauso šalyje vidutinė alga, taip pat nuo išmokamų atlyginimų priskaičiuojamos pensijos.
Nusižengiant įprastoms ekonominių proporcijų palaikymo taisyklėms, gyventojų realios pajamos per keletą metų buvo lyg tyčia sumažintos penktadaliu. Kaip gali gyventojų pajamos neatsilikti nuo kainų augimo, jei valdžia jas sąmoningai mažino, taip nuskurdindama ne tik didumą savo piliečių, bet ir alindama vidaus rinką ir visą ekonomiką.
Dėl dirbtinai sumažintos gyventojų (vidaus rinkos) perkamosios galios daugelis įmonių buvo priverstos mažinti gamybos ir paslaugų apimtis, atleidinėti darbuotojus. Dirbtinas gyventojų pajamų sumažinimas ir nedarbo padidinimas sukėlė pavojingą socialinės emigracijos bangą, kurią sunku sustabdyti, net ir pradėjus šiek tiek didėti algoms.
Jei reikėtų pateikti planą, kaip pakenkti ekonomikos plėtrai, neraščiau veiksmingesnės žlugdymo strategijos, kaip pervertinti nacionalinius pinigus, nusmukdyti gyventojų – vidaus rinkos perkamąją galią ir įvesti didesnius nei kaimyninėse šalyse mokesčius. Tas Lietuvoje tyčia ar netyčia, deja, įvyko. Tačiau nederėtų dėl to kaltinti nepriklausomybės – ji čia niekuo dėta.
Oriai gyvensime, kai politinė valdžia visada civilizuotai elgsis ir laikysis įprastų rinkos ekonomikos bei teisinės valstybės taisyklių.
