Švedų naujienų agentūra TT susipažino su šia ataskaita prieš ją oficialiai pateikiant vyriausybei.
Dokumente nepateikiamas konkretus atsakymas į įnirtingus debatus kurstantį klausimą, ar tradiciškai neutrali Švedija turėtų įstoti į NATO, tačiau apžvelgiami narystės Aljanse privalumai ir trūkumai.
Pernai vasarą diplomatas Kristeris Bringeus vyriausybės buvo paskirtas ištirti galimus Švedijos karinius ir gynybos ryšius su kitomis šalimis. Jis padarė išvadą, kad prisijungus prie NATO visų pirma būtų eliminuotas netikrumas, kaip Švedija elgtųsi konflikto Baltijos jūros regione atveju.
„Todėl bendras konfliktus atgrasantis potencialas visais atžvilgiais padidėtų“, – sakoma ataskaitoje.
Vis dėlto pažymima, kad šį veiksnį sunku įvertinti ir kad sprendimas sustiprinti karinius ryšius su kaimynine Suomija, pat neprisijungusia prie NATO, irgi užtikrintų „stipresnius regioninius atgrasomuosius pajėgumus“.
Kaip rodo liepą paskelbti apklausos rezultatai, švedų, nusistačiusių prieš savo šalies stojimą į NATO, tebėra daugiau negu narystės Vakarų valstybių kariniame bloke šalininkų. Kita vertus, pastaraisiais metais Švedijoje palankumas Aljansui didėjo.
Manoma, kad šią tendenciją labiausiai lėmė didėjantys nuogąstavimai dėl, daugelio nuomone, vis agresyviau veikiančios Rusijos, nors Maskva tokius kaltinimus atmeta kaip antirusišką propagandą.
TT pranešime sakoma, kad K. Bringeus ataskaitoje iš esmės atmetama galimybė, kad Rusija surengs karinę ataką vien prieš Švediją. Labiausiai tikėtinas scenarijus (nors ši tikimybė irgi nėra didelė), kad Švedija būtų įtraukta į konfliktą, išprovokuotą Rusijos karinės atakos prieš Baltijos šalis – NATO nares Estiją, Latviją ir Lietuvą.
Manoma, kad Rusijos ginkluotosios pajėgos būtų pajėgios užimti Baltijos šalis per kelias dienas. Klostantis šiam scenarijui, Maskva gali panorėti dislokuoti savo priešlėktuvinės ir priešraketinės gynybos sistemas Švedijos teritorijoje – pavyzdžiui, Gotlando saloje, kad užblokuotų NATO aviacijos skrydžius virš Baltijos jūros.
K. Bringeus pažymi, kad Švedija turi naikintuvų ir modernių povandeninių laivų, bet vyrauja nuomonė, kad šalies gynybos pajėgumai turi „gana reikšmingų trūkumų“. Taigi, šaliai reikėtų išorinės karinės pagalbos, bet JAV antžeminių pajėgų pastiprinimas geriausiu atveju galėtų atvykti tik po trijų savaičių.
Be kita ko, ataskaitoje pažymima, kad NATO narystė nepadėtų greitai užkamšyti šalies gynybos spragų.
„NATO narių pirmoji gynybos linija yra (jų) nacionaliniai ištekliai“, – sakoma dokumente.
Ataskaitoje rašoma, kad Švedija tikriausiai būtų priimta į Aljansą ir kad stojimo procesas tikriausiai truktų 12–15 mėnesių nuo atitinkamos paraiškos pateikimo.
Dokumente pažymima, kad Švedijos prašymas priimti į NATO vestų į santykių su Rusiją politinę krizę, o „jos mastą būtų sunku prognozuoti“. Visgi K. Bringeus daro išvada, kad šis santykių pablogėjimas tikriausiai apsiribotų aštria politine retorika ir Maskvos kariniais grasinimais.
