– Daugelis užsienio studentų baigę studijas išvyksta iš Lietuvos. Kaip atsitiko, kad po magistrantūros studijų likote tęsti doktorantūrą?
– 2012 m. atvykau į Kauną. Labai gerais rezultatais baigiau magistro studijas. Patekau tarp dešimties geriausių KTU absolventų, kuriems diplomus įteikė prezidentė. Tai mane įpareigojo tęsti studijas toliau.
Kodėl čia atvykau? Norėjau stebėti, kaip kyla besivystanti šalis. Žvelgiant iš toliau atrodė, kad Lietuva labai greitai taps išsivysčiusia šalimi, o aš galėsiu būti to proceso dalimi. Kai baigiau magistrą supratau, kad atvykęs čia neapsirikau, bet suklydau dėl spartaus šalies kilimo.
Kai nusprendžiau studijuoti toliau, mane drąsino doktorantūros vadovė profesorė Rūta Čiutienė. Ekonomikos ir verslo fakultete tęsiu vadybos studijas, susijusias su personalo vadyba ir inovacijomis.
– Minėjote, kad užsienio studentai Lietuvoje turi sunkumų, kurių negali išspręsti universitetas. Ką turite omenyje?
– Ne europiečiams čia sunku gauti darbą. Užsieniečiams studentams, kurie čia baigia studijas, neįmanoma gauti darbo. Kodėl? Pavyzdžiui, per Darbo biržą darbuotojo ieškanti bendrovė negali tavęs iškart samdyti. Tai įmanoma tik tada, jei darbo pozicija buvo atvira daugiau nei mėnesį ir nebuvo rastas nė vienas tinkantis pretendentas lietuvis.
Negaliu dalyvauti universitetų projektuose, nes negaliu būti legalus jų dalyvis. Jame gali dalyvauti dirbantis žmogus. Aš negaliu, nes esu doktorantas, gaunu stipendiją, o ne atlyginimą.
Studentai turi leidimą laikinai gyventi, gauna studento vizą, o tai leidžia dirbti 20 val. per savaitę. Dar viena priežastis, kodėl tarptautiniai studentai negali gauti darbo – kompanijos žino, kad esame tokioje situacijoje, todėl esame lengvos aukos.
Užsienietis įsidarbina rinkodaros asistentu, dirba įprastą darbo dieną, bet atlyginimą gauna už 20 val. per savaitę. Norinčiam palikti darbą dar pasakoma, kad gaus blogą rekomendaciją ir bus sunku kitur rasti darbą. Užsienio studentai kartais dėl to nesiryžta ieškoti darbo.
– Jūs irgi ieškojotės darbo. Kaip sekėsi?
– Norėjau rasti darbą. Darbdavys gyrė mano gyvenimo aprašymą, siūlė darbą. Paaiškinau, ką galiu, kaip galiu padėti rasti rinką jų prekėms Indijoje ir Vidurio Rytuose. Sąžiningai paaiškinau savo galimybes, kad nesu Dievas, bet galiu dirbti daug. Prašiau pasirašyti sutartį, kur būtų viskas aišku.
Man sako: „Atlik užduotį ir tada spręsime šį reikalą.“ Paskui sužinojau, kad ten jau dirba vienas žmogus iš Indijos. Jis pasakojo, kad jam mokama ketvirtadalis įprastos algos, dar mokama premija, jei suranda klientą, bet nuo tos sumos dar paima 10–20 proc. mokesčiams ir nepaaiškina, kas tai iš tiesų yra.
Taip ir nesutarėme dėl darbo sutarties, nors padariau pusę darbo.
Kai baigsiu studijas, negalėsiu iškart tapti rezidentu. Po 6 metų galima prašyti rezidento statuso, bet į tą laikotarpį neįeina visas studijų laikas. Kaip gauti darbą, jei negaliu gauti rezidento statuso? Čia kaip klausimas: „Kas pirmiau, kiaušinis ar višta?“
Kol neturi darbo vizos, negali dirbti. Kol negavau darbo, negaliu gauti darbo leidimo. Daugybė bendrovių, į kurias kreipiausi, klausia, ar turiu darbo vizą. Tada jie pradeda kasytis galvą, o aš tampu netinkamas. Yra tokių, kurie naudojasi sukčių pagalba, fiktyviai išteka už lietuvių merginų ir taip gauna ES vizą. Kaip aš galėčiau taip pasielgti? Juk 18–22 metų studentai apie tokius dalykus negalvoja.
Noriu dirbti Lietuvai. Čia yra darbų, kurių nenori dirbti vietiniai, bet mes irgi neprileidžiami. Kaip toje patarlėje apie šunį ant šieno, kuris jo kitam neduoda, bet ir pats nevalgo.
– Įdomu, kad esate Indijos pilietis, bet gimėte Omane ir esate šio sultonato rezidentas.
– Mano tėvai gyvena Omane daugiau nei 45 metus. Tarp indų buvo įprasta išvykti į Vidurio Rytus ieškoti darbo. Gimiau toje šalyje, bet dėl tos šalies įstatymų piliečiu netapau. Tėvas keletą kartų galėjo tapti Omano piliečiu, bet dėl tam tikrų aplinkybių to nenorėjo.
Visa mano vaikystė prabėgo Omane, kur gyvenau iki 17 metų. Paskui išvykau į Indiją studijuoti inžineriją. Ten praleidau 5 metus ir tada atvykau į Lietuvą.
Omanas ir Lietuva yra ekonomiškai panašios valstybės, bet turi ir didelių skirtumų. Omanas turi naftos, ten 1 l kuro kainuoja mažiau nei 13 centų, bet vanduo kainuoja brangau nei Lietuvoje. Žmonės ten turtingesni, ten užsieniečiams lengviau gauti darbą.
Kur mano gimtinė? Tai – paini situacija. Esu indas, bet Indijoje aš jaučiausi užsienietis. Toje šalyje rasė nėra tokia svarbi kaip čia, Europoje. Ten svarbu tai, kaip tu elgiesi, kokia tavo kultūra, charakteris, etiketas ir santykiai su žmonėmis. Indijoje keletą mėnesių jaučiausi užsieniečiu. Padėjo tai, kad ten visi kalba angliškai, todėl greičiau įveikiau barjerus. Gyvenimas Indijoje suteikė didžiulę patirtį, todėl nebuvo sunku atvykus į Lietuvą.
– Kokia yra jūsų gimtoji kalba?
– Tai yra malayalam kalba. Iš esmės, tai – sanskritas. Žinau apie jo panašumus į lietuvių kalbą, tikrai yra daug panašių žodžių, daugybės žodžių šaknis yra ta pati. Malayalam kalba galiu kalbėti, bet rašyti ir skaityti nemoku.
Moku skaityti lietuviškai. Tai – normalu: jei nori suprasti kultūrą, turi išmokti kalbą. Dar per sunku kalbėti lietuviškai. Ar sunku ištarti žodžius? „Šaltibarščiai“ – sunkus žodis? Labai lengvas. Nežinau tokio lietuviško žodžio, kurį būtų sunku ištarti. Jei tam skiri dėmesio, nori ištarti teisingai, tai ir darai. Reikia tik atidžiai klausyti.
Keista, kad lietuviai užsieniečius prašo vadinti juos pakeistais vardais. Pavyzdžiui, Simoną siūlo vadinti Saimonu, esą taip man lengviau ištarti. Juokinga, juk tai lengva. Jei tik nori, ir mandarinų (kinų) kalba nebus sunki.
– Kaip skiriasi gyvenimas Indijoje ir Lietuvoje? Lietuviai mano, kad Indijoje vyrauja chaosas.
– Ką turite galvoje? Kas yra chaosas?
– Daugybė žmonių, automobilių, dviračių, beprotiškas eismas, muzika, spalvos, gatvės maistas, kvapai. Juk palyginus su Indija, Lietuvoje labai ramu, gal net nuobodu.
– Tai, ką sakote, yra reliatyvu, labiau pastebima jums. Jei chaosas yra Indijoje, jis yra ir Lietuvoje. Taip pat besielgiančių žmonių rasite ir čia, ir ten. Žmonės visur turi savo poreikių, pomėgių ir galimybių.
Čia pastebiu skirtumus. Pas jus labai tylu, kaip nuostabu, kad čia tiek mažai žmonių!
Mano nuomone, Lietuva ir Indija yra besivystančios šalys, todėl gyvenimas yra gana panašus, gal tik stilius kitoks, nes klimatas skiriasi, aplinka kitokia. Dėl narystės ES jūsų aplinka jau pasikeitė, bet žmonės visur yra panašūs.
Stereotipai apie žmones dažnai nėra teisingi. Mes visi skirtingi, norime būti ypatingi. Daug lietuvių nekalbūs, yra kuklūs. Tiesa, sutikau daug žmonių, norinčių kalbėtis, prieinančių prie manęs, klausinėjančių. Anksčiau klausdavo: „Kodėl čia atvykai?“ Dabar klausia: „Ar tau įdomu gyventi Lietuvoje?“ Žmonės nori suprasti, jie vertina Lietuvą. Ar Lietuvoje žmonės šalti? Ne, jie nėra šalti (angl. cold), jie – šaunūs (angl. cool).
Turiu draugų visame pasaulyje. Jie klausia, kodėl aš Lietuvoje. Noriu padėti išgarsinti Lietuvą.
Mums, užsieniečiams, nereikia prabangos. Duokite mums darbo, sukurkite rinką atvykti tokiems žmonėms. Lietuva negali sėdėti ir laukti, kol žmonės patys čia atvyks.
Dabar Lietuvoje daugėja užsieniečių, baigusių studijas čia. Mes įgyjame lietuvišką išsilavinimą, supratimą apie jūsų šalį ir, žinoma, patirties. Turėtumėte išnaudoti tuos žmones, bet to nedarote.
Mums, užsieniečiams, nereikia prabangos. Duokite mums darbo, sukurkite rinką atvykti tokiems žmonėms. Lietuva negali sėdėti ir laukti, kol žmonės patys čia atvyks.
– Kodėl per vasarą likote Kaune?
– Čia likau pirmą vasarą, paprastai grįždavau į Omaną, pas tėvus. Pasibaigus studijoms, galime likti Lietuvoje dar 6 mėn. Teko vykti atgal į Indiją, gauti vizą ir grįžti atgal. Birželio 30 d. baigėsi viza, o liepos 2 d. turėjau vykti į pokalbį dėl doktorantūros. Lietuvos ambasados Delyje darbuotojai puikiai mane pažinojo, nes buvau gavęs diplomą iš prezidentės. Vizą gavau nemokamai, bet vien dėl to turėjau vykti į Indiją. Sunku tai suprasti.
Kitą vasarą teko vykti į Indiją dėl kelio operacijos. Prieš tai operacija Kaune nepavyko. Mane operavo privačioje klinikoje Savanorių pr. Sumokėjau 2,6 tūkst. eurų, bet operacija man nepadėjo. Norėjau bent susigrąžinti pinigus ar iki galo išspręsti problemą, bet klinika nesutiko. Į teismą nesikreipiau, negalėjau leisti sau samdyti advokato. Tada vykau į Indiją, kur operacija kainuoja panašiai. Ten gydytojai problemą išsprendė.
– Ar sunku Lietuvoje žiemą? Juk nei Omane, nei Indijoje to nebuvote patyręs.
– Blogiausias atsiminimas – kartą Vilniuje nešiausi gitarą, kai spaudė 25 laipsnių šaltis (juokiasi).
Jei turi šiltus drabužius, kuriuos perki Lietuvoje, o jokiu būdu ne Indijoje, įmanoma gyventi. Išleidęs apie 400 eurų gali šiltai apsirengti.
Šaltį iškęsti lengviau nei Omano 53 laipsnių karštį. Tai buvo aukščiausia temperatūra, kurią turėjau pakelti. Kai oro kondicionieriai neveikia, žmonės nuolat serga. Kai Kaune šviečia saulė, žmonės nusirengia, deginasi. Omane mes apsirengiame kuo daugiau drabužių, nes kitaip, jei saulėje ištversi 5 min., būsi iškeptas. Žmonės visur žino, kaip prisitaikyti.
– Ar Kaune jaučiatės saugus?
– Taip, nes dabar mane pažįsta daug žmonių. Čia mano teritorija. Indijoje vaikai, jaunimas įpratę vaikščioti grupelėmis dėl saugumo. Jei eini vienas, gali tapti užpuolikų taikiniu. Paradoksas: indai, atvykę į Lietuvą, kurią laiko saugia šalimi, čia yra užpuolami, nors Indijoje su tuo nebūna susidūrę.
– Ar jau nusprendėte, ką veiksite baigęs doktorantūros studijas?
– Dar liko 2 metai. Daug kas gali pasikeisti. Lietuva sparčiai vystosi, nors ji ir buvo mažiausiai išsivysčiusi tarp kitų ES šalių. Tikiu Lietuvos potencialu ir kad ji gal tapti kaip Vokietija ar Danija.
