(Klausimas pagrįstas, nes sudėtinga įsivaizduoti ką nors nuobodesnio, neturiningesnio, labiau nepaklausomo už tuščius kostiumus su kaklaraiščiais, kurie užima pareigas ir todėl yra pareigų užimami kalbomis, prievole viešai pasisakyti, pranešti nacijai, kas jai žinotina, nebūdami jokiais realiais nuomonės lyderiais ar bent turėtojais, dar daugiau, pačios santvarkos – neoliberalios demokratijos – įpareigoti aiškiai skirti privačias savo nuomones nuo nesavo viešų.
Medinės tarybinių funkcionierių tirados slysdavo pro ausis kaip foninis triukšmas ne todėl, kad jie buvo tarybiniai ir „neatstovavo žmonėms“ – lygiai toks foninis triukšmas yra bemaž bet kurio dabartinio politiko/ės kalba: ne todėl, kad neatsiranda charizmatiškų, priverčiančių klausytis žmonių, ir ne kad pati politika savo prigimtimi būtų „triukšmas“ , o kad – tikiuosi parodyti – demokratinis režimas šalina sąlygas kalbėti gerai.)
Pirmiausia: kuo blogas konkrečiai šis? Atleidžiant pradinukiškas klišes à la „žvelgdami į Lietuvą tarsi iš paukščio skrydžio“, „grįsti mūsų Laisvės kelią“, „korupcijos klampynė“, trivialias deklaracijas („Dabar kaip niekada svarbu išlaikyti įsitvirtinimo Europos Sąjungoje ir NATO kryptį“), reveransus („NATO sąjungininkai mus išgirdo“), pagraudenimus („tarptautinę gėdą daro“), pompastiškas naivybes („Pavieniais atvejais mūsų mokslininkai ir verslininkai rodo kryptį pasauliui“, „tapsime sėkmės Lietuva“). (Surašyta pagal geriausias keturkampio biurokratinio „stiprybių, silpnybių, grėsmių ir galimybių“ euroreglamento taisykles: net Prezidentė nebegali jo išvengti, Ordnung ist Ordnung). Taip pat atleidžiant „ūkinius nukrypimus“ (kurie sudaro visą likusį teksto turinį – tarsi prezidentė būtų trobos, vardu „Lietuva“, ekonomė, senovine šio termino prasme).
Kad propaganda (kas šis pranešimas, be abejo, yra)? Taip, ir bloga propaganda. Labai bloga à la „Yra bėdų, reikia pasitempti, bet viskas-bus-gerai: žengiame pirmyn į šviesią ateitį“ (štai ir viskas, ką Šalis sugeba pareikšti savo oficialiausiu kūnu oficialiausią metų valandą – stiliumi, apibūdintinu kaip mokyklinio sienlaikraščio egzaltacija, prilaikoma supermarketo vadybininkės dirsčiojimų į kainoraštį). Tokie žodžiai tariami žvelgiant ne „iš paukščio skrydžio“, o negyvomis žuvies akimis: „nes reikia“. O klausomasi irgi „nes reikia“ – mandagiai niekinančiai abejingai „negirdint“. Gera propaganda – hipnotizuojanti, nugirdanti be vyno (sapienti sat) – privalo būti geras tekstas, o tekstas geras tada, kai jį rašo ne iš gūdžios provincijos ištraukti padėjėjai ir ne pãčios pareigas einančios kalbančios galvos, o autorius, sugebantis sava ideologija patikėti ir jos norėti. Kitaip tariant, gera propaganda – jokia ne propaganda, o vizija-tampanti-tiesa. Talento forma.
Atitinkamai, geras politinis lyderis – kuris turėtų ką pasakyti, kurio būtų klausomasi – pagal apibrėžimą būtų ne biurokratinis instrumentas, ne fleita, kuria groja „sistema“, partija, Ponas Verslas ar rinkėjai, o savo teksto (plačiąja prasme) autorius. Naujų kelių rodytojas, „tiltų [tarp praeities ir ateities] tiesėjas“: pontifex maximus. Ne Atstovas, o Individas. Per kurį, tačiau, aidi „visa visuomenė“, kuris YRA „visuomenė“ kondensuotu ir geresniu (būsimu) jos pavidalu. Ir jį – tokį – esama politinė kultūra draudžia: laiko grėsme, pavojumu, pajuoktinu „fiureriu“, „fašistu“. Pasiūlydama į jo vietą „paprastą žmogų“: tokį, „kaip visi“, ir todėl valdžios vertą. Tokį, „kaip visi“, ir todėl – visų akimis, įskaitant savąsias – valdžios nevertą.
Ši atstovaujamosios liberalios demokratijos valdžios samprata, kuomet „paprastas žmogus“ tampa „valdžia“ įgaliotas savojo „paprastumo“ (jį išrinko, nes jis „atspindi“ tam tikrą visuomenės grupę, yra tipiškas geras jos pavyzdys – gerai, tik kaip iš to seka jo teisė valdyti kitus tokius pat?), tiesą sakant, yra dar keistesnė nei, tarkime, antropologų aprašytoji maorių, kuomet vadas gyvena visos genties gyvenimą ir yra visuomenės egzistavimo sąlyga, ne atstovauja tą visuomenę ar jos dalį, o maksimaliai kondensuotai įkūnija ir manifestuoja savimi, jis pats YRA visuomenė (ir tame nesigirdi joks Liudviko XVI frazei priskirtas cinizmas).
Keistesnė, nes pastaroji mąstysena įdarbina mechanizmą, gerai pažįstamą ir tebenaudojamą daug kur: daugis yra išsklaida vieno principo, todėl gali būti pažymėtas ženklu, kuris ir yra tai, ką žymi; tuo tarpu pirmoji (liberali demokratija) daro prielaidą, kad ši elementari operacija (aibės redukcija į X, tam tikro tipo reiškinių gausos – į juos reiškiantį abstraktų žodį, teksto – į pavadinimą, valstybę įsivaizduojant kaip tam tikrą ja esantį žmogų, ką numato jau pati kalba, kai ištariame šalies pavadinimą ir prieš akis stojasi personifikuota Britanija, Rusija ar Lietuva) – neteisėta, ir vietoje jos pasiūlo suteikti išskirtinę galią tam, kas matomas kaip jos neturintis savyje – atsitiktinei ir bet kuo pakeičiamai detalei, TODĖL, kad ji atsitiktinė, bet kuo pakeičiama, „ne geresnė“ už kitas ir netalpina jų visų savyje.
Neatsitiktinai būtent demokratijoje tam „paprastam žmogui“ priskiriamas neregėtas primityvumas, netgi senovinį šūksnį panem et circenses, duonos ir žaidimų, suprantant tarsi masių bukumo įrodymą („tiek tik joms tereikia“); jį cituojantys pramogų industrijų inžinieriai mano, kad circenses reiškia „pramogas“, kokių esą trokšta plebsas ir kokias jie gali pasiūlyti – ne, nieko jie nežino nei apie „duoną“, nei apie „žaidimus“, nei apie žmones: „pramogos“ absoliučiai nereikalingos jokiai epochai įskaitant mūsų, niekas jų netrokšta kaip duonos ir nevartoja. „Žaidimai“ – ne pramogos, kaip kad ne pramoga yra šokis, daina ar korida, ir netgi futbolas ja nėra. Tai mirtinai rimta. Misterija. Ir todėl kaip duona. Arba niekai, nepajėgūs „apsėsti“ nieko, net kvailiausiojo iš žmonių.
Politiniam pranešimui, kuris nebūtų tik „žvangantis varies ir skambantys cimbolai“, reikia šito: misterijos.
