aA
Skambiai, tikrai skambiai startavo prezidentinė kampanija „Už saugią Lietuvą“. Reikėtų tarti pagiriamąjį žodį už šios kampanijos inicijavimą. Taip, problemos, kurias raginama spręsti – svarbios ir tarpsta tarp mūsų. Išsikalbėti, išdrįsti ir nelikti nuošalyje – brandžios visuomenės tikslas.
Orinta Leiputė
Orinta Leiputė
© DELFI / Šarūnas Mažeika

Gaila, kad kartais net patys tauriausi sumanymai tampa politiniu farsu, verčiančiu suabejoti iniciatorių nuoširdumu. Panašu, kad tuo virsta ir kampanija „Už saugią Lietuvą“.

Ji jau dabar yra nesuvokiamai perspausta ir virtusi komunikacine „pompa“. Kiekvieną dieną mes girdime tą lietuviškų eterio žvaigždžių padejavimą ir retorinį klausimą: „Ar Lietuva – geriausia šalis pasaulyje?“ bei atsakymą, kad „Kol kas dar ne“. Ir tada užgriūva neigiamos informacijos lavina, kad 2015 m. buvo užregistruota beveik 40 tūkst. pranešimų apie smurtą artimoje aplinkoje, 19 tūkst. vaikų auga socialinės rizikos šeimose, 3300 vaikų auga globos namuose, kas trečias mokinys patiria patyčias, 3 kartus didesnis nei ES vidurkis savižudybių skaičius (30,7 atvejai 100 tūkst. gyventojų), didžiausias ES suvartojamo alkoholio kiekis ir t.t.

Ši tirada mums kartojama kiekvieną dieną po 20 kartų. Nejučia pradedi suvokti, kad tikrai ne kas. Nors visa tai seniausiai žinome, skaitome portalus ir laikraščius, klausomės radijo ir žiūrime televizijas, bet tuo pat metu kyla klausimas, kodėl taip tiesmukai brukama ta neigiama informacija, jos pastaruoju metu tiek daug? Ką tuo bando pasakyti Prezidentė ir jos komanda?

Kita vertus, susidaro įspūdis, kad tų problemų nė nenorima spręsti: priešingai, norima palaikyti nesaugumo jausmą, priversti jaustis kaltu ir nesaugiu; galiausiai, sužadinti pyktį ir nepasitenkinimą esama padėtimi. Nejučia supranti, kad kažkur tai jau esi matęs. Tada prisimeni, pavyzdžiui, kad ir Dž. Orvelo „Neapykantos dviminutę“, o gal net ir visą 1984 – ųjų siužetą, kai „visu smarkumu vyko pasiruošimai neapykantos savaitei, ir visos ministerijos dirbo viršvalandžius. Reikėjo organizuoti eisenas, mitingus, karinius paradus, paskaitas, vaškines parodas, filmų demonstravimą, televizijos programas, reikėjo statyti stendus, kabinti didžiulius portretus, kurti ir rašyti šūkius, skleisti gandus, klastoti fotografijas“?

Manote, kad perlenkiu lazdą? Ne. Kampanijos svetainėje internete matome štai tokį sakinį: „Kampanija telkia visuomenę – NVO, bendruomenes, savivaldybes, socialinius darbuotojus, valstybės institucijas, švietimo ir kultūros įstaigas, socialiai atsakingo verslo įmones, žiniasklaidos kanalus ir žinomus žmones – bendromis pastangomis keisti Lietuvą“. Išvardinta, tad visiems stot į rikiuotę! Ir atkreipkite dėmesį į formuluotę – „keisti Lietuvą“, bet kažkodėl niekur neparašyta „keistis patiems“.

Ciniškai atrodo kai kurių kampanijos „už saugią Lietuvą“ ambasadorių pasirinkimas. Priminsiu, kad vienas iš šios kampanijos įvardijamų tikslų yra stiprinti netoleranciją patyčioms, smurtui ir priklausomybėms, skatinti asmeninę kiekvieno piliečio atsakomybę kovoje su jais. Taip pat suvienyti visuomenės, NVO ir institucijų partnerystę siekiant sumažinti smurtą, priklausomybes, savižudybes.

Įdomu, tikrai įdomu, kodėl dalis šios Prezidentės kampanijos ambasadorių, švelniai tariant, abejotinos reputacijos veikėjai. Pavyzdžiui, neonacistinio steampopso atstovas ir neoliberalaus f***** festivalio tūzas su dviem eterio chuliganais, skriejančiais ant populiarumo bangos. Keista, nes pastarosios dvi žvaigždutės yra patys tikriausi patyčių kultūros ambasadoriai mūsų šalyje. Ir, greičiausiai, tai yra dar didesnis Prezidentės paslydimas, nei pasiūlymas statyti paminklą Antanui Smetonai. Vadovaujantis tokiais kriterijais, keista, kad tarp kampanijos gėrio ambasadorių nėra Henriko Daktaro.

„Mano nuomone, radistai yra didžiausia šių laikų mokyklos socialinė problema“, - prieš metus pareiškė aktorius ir muzikantas Vidas Bareikis, pridūręs, kad „žmonės, kurie viešai dergiasi ir eskaluoja bukumą, primityvumą yra paauglių vėliavnešiai. Susidūrus su jaunais žmonėmis tu matai, kaip jie didžiuojasi tomis „išdurkėmis“ (...) Tai nėra humoras, reikia tai garsiai įvardinti, – tai patyčios, išdūrinėjimas ir nepagarba vienas kitam“. Prezidente, ar išgirdote šiuos žodžius? Taip mano ne tik Vidas Bareikis. Galbūt mūsų geležinei prezidentei tai yra „OK“, juk, svarbiausia, gerai skambėtų angliškai ir patiktų jaunimui. #Feelthepx, Jūsų Ekscelencija. Gal gerbiamą Prezidentę pamatysime ir „Radistai village“ renginyje, sklaidančią svaigų rūką?

Drąsiai užsimojus prieš priklausomybes, gal nevertėtų ambasadoriais daryti žmonių, kurių kone kiekvienas renginio plakatas yra su alkoholio arba energetinių gėrimų reklama? Nuožmiai kovojame, bet alkoholio pramonės siūlomus pinigus mielai priimame. Vienas kitas stikliukas, ir galbūt tampi socialiai jautresnis bei patriotiškesnis? Juk dalies Lietuvos politikų kažkodėl idealu laikoma, bet pačių britų prieštaringai vertinama, ir taip pat geležinė, Didžiosios Britanijos ministrė pirmininkė Margaret Thatcher taip pat paslapčia pasiurbčiodavo.

Kažkodėl neapleidžia mintis, kad visa ta kampanija yra tragiškas kabareto spektaklis. Ir ne tik todėl, kad geležinių rūpintojėlių nebūna. Metinės kalbos kontekste kampanija „Už saugią Lietuvą” tėra rinkimų kovos instrumentas, nukreiptas prieš Prezidentės nemėgstamus politikus. Tai – gana neprofesionaliai užmaskuota komunikacinė kampanija, kuri taiko į „Like“ kartą ir jų simpatijų medžioklę.

Į korupcijos purvą kritus liberalų sąjūdžio „fainuoliams“, Prezidentė su savo atvirai proteguojama konservatorių partija tikisi, kad „laikai“ jaunimą nuves prie balsadėžių, o šiuos įtvirtins valdžioje. Tik... kad vėl nesigautų „išdurkė“.

www.DELFI.lt
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.