Zarasų rajone, Salako miestelyje, V. Žilinskienė įkūrusi Jūrų muziejų. Jame – per 30 metų kaupta jūros gyvūnų, spalvingųjų koralų, kriauklių, suvenyrų ir fosilijų kolekcija.
Interviu DELFI V. Žilinskienė papasakojo apie karo metus, mokytojavimą ir keistą savijautą Stalino mirties dieną, kuomet vieni tyliai džiaugės, o kiti iš rankų nepaleido nosinės.
– Kaip atsidūrėte Salake?
– Gimiau ir augau Žaliųjų lankų kaime, 5 kilometrai nuo Salako. Pradinę mokyklą lankiau vietoje, gimnaziją – Zarasuose. Esu karo vaikas, nes į gimnaziją įstojau 1939 m. rugsėjo 1, kai tik prasidėjo II pasaulinis karas. Likimas man lėmė karo gyvenimą.
1944 m. rudenį pradėjau dirbti pradinių klasių mokytoja vietos mokykloje – toje, kurią pati kadaise lankiau. Buvau baigusi 7 gimnazijos klases, o dirbdama toliau neakivaizdiniu būdu mokiausi mokytojų seminarijose Kaune ir Panevėžyje. Teko dirbti keliose aplinkinėse mokyklose, paskui išvykau pas seserį į Klaipėdą, čia praleidau 8 metus, o pablogėjus tėvų sveikatai grįžau dirbti į Tetervinių mokyklą. Sumažėjus mokinių skaičiui, mokykla iš aštuonmetės tapo pradine, 1972 m. mane perkėlė dirbti į Salaką.
Buvo vykdoma melioracija, tėviškę suarė, išardė, iškirto sodus, teko išsikelti ir apsigyvenome Salake.
– Kiek metų mokytojavote?
– Jau nebesuskaičiuoju. Nuo 1944 m., į pensiją išėjau 2002 m. Tiesa, paskutiniaisiais metais jau buvau pensijoje, bet direktorius vis prašydavo pagelbėti, kada kas nors susirgdavo, viena mokytoja mirė, tai manęs prašė dirbti su šešiamečiais.
Juokaudavau – yra mįslė – du kartus gimsta, vieną kartą miršta, bet truputėlį perfrazavus, aš tą mįslę atitikčiau – tris kartus gimsta ir vieną kartą miršta. Būdavo, iš mokyklos išeinu, bet paskui vėl sugrįždavau. Ir taip – tris kartus.
– Nesigailite, kad tapote mokytoja?
– Ne. Jei reikėtų rinktis iš naujo, vėl imčiausi to paties. Nuo pat vaikystės apie tai svajojau, gal lėmė ir tai, kad vyresnysis brolis buvo mokytojas. Jis man šeimoje buvo autoritetas.
Jei nebūčiau buvusi mokytoja, neturėčiau šios kolekcijos. Bendraudama su atvykstančiais mokiniais, aš čia pratęsiu mokytojo darbą. Sakiau – išeisiu, kojas ištiesiu ir sėdėsiu, bet mokyklos sako, kad manęs dar labai reikia.
Kartais pajuokauju – kai čia ateinu, noriu gyventi. Kada namie pasėdi, paskaitai laikraščius, pažiūri televiziją – atrodo, Lietuvoje visi vagys, žmogžudžiai, sukčiai, nėra doro žmogaus. Tačiau čia atvažiuoja žmonės iš visos Lietuvos, iš užsienio, aš pabendrauju su gerais žmonėmis ir norisi gyventi. Tada suprantu, kad Lietuva dar gyva gerais žmonėmis.
– Iš kur gavote tiek eksponatų? Keliavote jų atsivežti ir pati?
– Kur pati keliavau, tiesiog grobuoniškai viską čiupdavau. Tarybiniais metais galėjau važinėti tik po Tarybų Sąjungą. Univermaguose kriaukles pirkdavau kaip suvenyrus, o paskui panaudodavau mokymo tikslams.
Tarybiniais metais ketvirtoje klasėje mokiniams reikėjo žinoti visas Tarybų Sąjungos jūras, upes, pasaulio vandenynus ir kas juose gyvena. Jeigu nieko tokiam vaikui neparodai, daugelis žinių išlieka tik iki durų, bet jei pamatė ir pačiupinėjo, tada net ir vardus prisimena. Viską nešdavausi į klasę.
Tai pamačiusi kolegė, turėjusi brolį jūrininką, iš jo nudžiovė vėduoklinį koralą, mažą tritono kriauklytę ir atvežė man. Tai buvo patys pirmieji eksponatai jūrine tema.
Pati seniausia kriauklė – šakotasis miureksas – tėvų namuose naudota kaip peleninė. Nežinau, iš kur jis gautas, gal iš Maskvos, kur tėtė kurį laiką gyveno. Niekas namie nerūkė, tad aš su šia kriaukle žaisdavau kiek norėjusi.
Draugai, pažįstami, nuvažiuodavę prie Juodosios ar Viduržemio jūrų, dalį suvenyrų padovanodavo man. Daug padėjo jūrininku dirbęs sūnėnas – važiuodamas atostogų visada man ką nors atveždavo. Jis rinkdavo eksponatus tiesiai iš žvejų traukiamų tinklų – išmirkydavo druskos tirpale, išdžiovindavo prie laivo stiebo ir parveždavo man.
Kada Lietuva tapo laisva, teko keliauti po Europą, daug suvenyrų parsivežiau iš Italijos, pirkau Šveicarijoje, vėliau jų atsirado Lietuvoje. Į kolekciją sudėta ne viena mano alga ir pensija. O dabar padeda turistai – veža tai, ką turi namie. Be jūros, renku viską, ką reikia žinoti mokiniams, ko jie negali pamatyti – turiu lavos, vėjų rožę, gipso, rūdos, naftos.
Dabar čia lankosi mokiniai ne tik iš Lietuvos, bet ir Latvijos, suaugusių grupės, senjorai. Iš Europos valstybių nebuvę tik portugalų. Aš manau, rinkinį labiau tiktų vadinti kolekcija, ne muziejumi. Jūrinių eksponatų turiu 4500.
– Kiek mokinių kartų esate išugdžiusi?
– Jau nebežinau. Neseniai palaidojome vieną buvusį mokinį, kilo noras domėtis toliau, suskaičiavau, kad jau neturiu 28 savo auklėtinių.
Daugiausia dirbau pradinių klasių mokytoja, bet teko mokyti ir lietuvių kalbos, geografijos, istorijos, net matematikos – tai, ko tuo metu trūko. Žodžiu, kai paklausia, ko mokiau, atsakau – geriau tiktų klausti, ko nedėsčiau. O nedėsčiau tik anglų kalbos ir informatikos – anglų kalbos nesimokiau, o informatikos dar nebuvo.
– Šiais laikais mokytojo profesija nepopuliari, kaip manote, kodėl?
– Aš kaltinu įstatymą – per daug laisvės duota vaikams. Aš tam nepritariu, gal reikėtų daugiau griežtumo. Pavyzdžiui, labai seniai pradinukams panaikinti pažymiai, tačiau tai vaikui svarbiausia, tai – jo uždarbis. Jeigu jis negauna geresnio pažymio, negali jo parodyti namie, jam skriauda, vaikas nustoja mokytis. Be to, elgesio pažymys irgi panaikintas. Būdavo gėda, jei gausi sumažiną stropumo pažymį.
Be to, mokinį drausmindavo uniforma, mokinys be uniformos neturėjo teisės išeiti į gatvę, o dabar – visiška laisvė.
– Ar buvote griežta mokytoja? Kaip bausdavote mokinius?
– Man atrodo, kad griežta. Kada mokinius susitinku, pasišneku, jie sako: buvai griežta, bet teisinga. Tekdavo į kampą pastatyti, pastabą įrašyti. Kampe vaikas stovi – gėda prieš visą klasę. Patriukšmavusį iš klasės kartais išprašydavau.
Labiausiai vaikai bijodavo pastabos – tada sužinodavo tėvai.
– Kaip sekėsi mokytojauti sovietmečiu?
– Nebuvo lengva. Pirmi metai buvo lengvesni, kol nebuvo galutinės tvarkos. Pirmais metais nebuvo vadovėlių, naudojomės tarybiniais, programų nebuvo. Dar pavasarį sėdėjusi mokyklos suole, rudenį atsistojau prieš klasę. Daugelis taip dirbome, nes daug mokytojų pasitraukė į Vakarus, kitus išvežė į Rytus. Mokytojų trūko, dirbo ir vos baigę penkias klases.
Gražiausia būdavo – vedi pamoką, atsidaro durys ir suguža valsčiaus pirmininkas, keli stribai patikrinti, kaip dirbi. O ką jie supranta? Sutrukdo ir viskas. O jei atvažiuodavo valsčiaus pirmininkas ar pertorgas, būtinai patikrins, kokią turi asmeninę biblioteką. Tai pamatydavome kokią politinę, ateistinę knygą, nusipirkdavome, pasidėdavome į lentyną ir jos ten stovėdavo.
– Gimėte 1926 m., ar atsimenate prezidentą Antaną Smetoną?
– Atsimenu, apie jį esu pačios geriausios nuomonės. Buvo taikos metai, žmonės gyveno ramiai. Buvo geras gyvenimas, žinoma, tai buvo vaikystės metai, gal ne viską supratau. Man tai buvo patys gražiausi ir laimingiausi metai. Salake pusė miestelio iš 2500 žmonių buvo žydai, visi sugyvendavo, jokių peštynių nebūdavo.
Jei kartais jauni paaugliai ką iškrėsdavo, tai tik pajuokaudami. Būdavo, žydai važinėja po kaimus, su savo kromeliu eina į vidų, kol prekes siūlo, kol pasišneka su šeimininkais, pora paauglių pajuokauja – iškinko arklį, perkiša ienas per tvorą ir kitoje pusėje vėl pakinko. Ateina pagyvenęs žydas ir mato: trauksi priekin, vežimas nepraeis per tvorą, trauksi atgal – arklys nepralįs. Žydas nesupranta, kaip pravažiuoti. Tačiau tokie pokštai būdavo nepiktybiniai.
– Tačiau kas nutiko Holokausto metais?
– Salako žydai gyveno pačiame miestelio centre, turėjo sinagogą, jų gyvenimas virė aikštėje ir aplink ją. Atėję vokiečiai surinko viso miestelio žydus ir apgyvendino gatvėje šalia dabartinių kultūros namų. Čia įsteigtas getas. Liepos pradžioje 100 iškiliausių Salako žydų išvežė į mišką ir sušaudė. Likę kurį laiką dirbo – vežė malkas kepyklai, veždavo pašarą vokiečių arkliams. Turtingesniems buvo leidžiama pasiimti žydą lauko darbams. Žmonės tuo naudojosi, tačiau ne kiek darbams, o kad palengvintų jų naštą.
Paskui juos visus išvežė į Krakynės mišką. Per mūsų miestelį vežė žydus iš kitų vietovių. Ten juos ir sušaudė.
Bijojome vaikščioti, daugiausia namuose sėdėdavome. Man savo akimis teko matyti, kada vežimais žydus vežė iš Dūkšto į Salaką šaudyti. Žmonės pasakojo girdėję šaudomų žydų klyksmus, kitą dieną nuėję pasižiūrėti ir radę kraujo klanus.
– Šaudė tik vokiečiai, ar ir lietuviai padėjo?
– Sako, kad buvo ir lietuvių, tačiau jie liko paslaptyje, niekas pavardžių neišdavė. Bet tokių buvo, vadinamųjų baltaraiščių, kurie buvo vietoj policijos. Baisūs buvo laikai.
– Kaip pergyvenote karą?
– Kada atėjo vokiečiai, karo, kautynių nebuvo – atvažiavo ir viskas. 1940 m. tarybinė armija atvažiavo be kautynių. Prisimenu, birželio 15 d. gimnazijoje baigėsi mokslo metai ir atvažiavo sesuo manęs su broliu parsivežti, kelias valandas iš Zarasų namo arkliu važiavome – keliu negalėjome važiuoti, juo dūmė tankai, teko važiuoti šalikelėmis.
Dauguma žmonių liūdėjo. Galvas pakėlė tik dalis žydų ir rusai. Šiaip žmonės labai sielojosi, gero nesitikėjo ir džiaugėsi vokiečiams atėjus. Nors ir ne pyragai, bet vis ne sovietų valdžia.
– Ar jūsų šeimai negrėsė tremtis?
– Teko pasislapstyti, bet pavyko išsisukti. Mums iš karto pranešė, kad esame įtraukti į tremiamų sąrašą. Tas dienas slapstėmės, nebuvome namuose – tai pas tetą ant tvarto, tai miške.
O paskui nelietė. Aš visą laiką dirbau, sakau, kad esu Stalino duktė – visus Stalino metus pradirbau.
Labai gerai prisimenu dieną, kai laidojo Staliną. Tuomet dirbau Klaipėdoje. Vieni žmonės tyliai širdy kaip ir džiaugėsi, kad mirė teroristas. Aš tuo metu rusų mokykloje dėsčiau lietuvių kalbą. Rytą pranešė apie mirtį, nueinu į mokyklą, o ten sėdi mokymo dalies vedėja, Vilniaus žydė, ir nepaleidžia iš rankų nosinės – byra jai ašaros visą laiką. Viešpatie, galvoju, ką man daryti, kada ašara nerieda.
Ji praverkė iki pat skambučio, paskui atėjo daugiau mokytojų, į ašaras puolė dar trys žydės mokytojos – mums bus blogai, tėvelis Stalinas mirė. Jos praraudojo visas dienas. Į darbą nereikėjo tris dienas, laidotuvių dieną buvau namuose, stovėjau ir žiūrėjau į gatvę, mačiau, eina gatve uniformuotas karys. Tik atėjo į kryžkelę ir užkaukė sirenos – Stalino laidojimo laikas – karys apmirė, ranką pridėjo prie kepurės ir, kol kaukė sirenos, stovėjo kaip stabas.
– Ar tikėjote, kad Lietuva vėl bus laisva?
– Širdy tikėjome, bet šiaip atrodė – Lietuva tokia mažytė šalia didžiulio dramblio, kas gi čia keisis. Iš vienos pusės vilties nebuvo, bet širdy kažkas ruseno.
– Kokia dabar atrodo Lietuva? Ko trūksta?
– Galbūt sąžinės trūksta žmonėms, jei visi ją turėtų, tvarka būtų visiškai kitokia ir gyvenimas kitoks. Reikia tvarkos, kitokių įstatymų, kad Seime sėdėtų tikrai sąžiningi žmonės, o ne tie, kurie eina dėl atlyginimo. Man nesuprantama, kaip teisiami patys valdžios vyrai.
O labiausiai nepernešu, kada vėliava negerbiama – štai per sporto varžybas vėliava kaip kokiu škurliu mojuoja, arba sportininkai vaikšto vėliava kaip škurlium apsisiautę. Kad ten būčiau, tai juos ištrankyčiau.
