aA
Nesvarbu, ar gyvename Lietuvoje, ar užsienyje, apie savo gimtąją Lietuvą nuomonę turime kiekvienas. Vieni gimtinę keikia, kiti, ypač išvykę į svečias šalis, ją piešia rožinėmis spalvomis, tačiau daugelis tėvynę tiesiog mylime ir ja didžiuojamės.
Palanga
Palanga
© DELFI (G.Bakūnaitės nuotr.)

Užsieniečių akimis Lietuva – beveik stebuklų kraštas. Taip yra dėl to, kad daug kas pas mus vis dar vyksta kiek kitaip, nei įprasta Vakarų šalyse. Tie niuansai vietiniams gyventojams dažnai būna sunkiai pastebimi, tačiau šalyje gyvenantiems svetimšaliams gali badyti akis.

„Tiesa“ pasidomėjo, kokią nuomonę apie Lietuvą susidaro daugiau ar mažiau laiko mūsų gimtojoje šalyje praleidę užsieniečiai. Kas stebina, džiugina, intriguoja mūsų šalį aplankančius turistus?

Pirmasis įspūdis gali suklaidinti

Jeremy‘s Hildreth‘as su Lietuva pažįstamas jau daugelį metų. Pirmą kartą čia apsilankė dar 2003-siais ir, kaip pats prisipažino, tai tikrai nebuvo meilė iš pirmo žvilgsnio. Iš Kalifornijos kilęs amerikietis Lietuvą jaukinosi palaipsniui, o geriausią progą perprasti šalies žmones bei kultūrą gavo darbe – kurdamas užsieniui skirtą Lietuvos įvaizdžio strategiją. Iš šalies daugiau nei dešimtmetį stebėdamas, kaip Lietuva keitėsi ir vystėsi, vyras turėjo neeilinę progą perprasti Lietuvos identitetą.

Kitas „Tiesos“ pašnekovas, Matthew‘s Shannonas Lietuvoje praleido metus. Gimęs Australijoje, užaugęs Jungtinėje Karalystėje vyras niekada nebuvo lankęsis jokioje Rytų Europos ar Skandinavijos šalyje. Jo santykius su Lietuva drąsiai galima pavadinti meile iš pirmo žvilgsnio. Nors vyras pripažino, kad daug kas jam vis dar atrodo labai keista, jis čia atrado tai, ko ir tikėjosi: gražios gamtos apsuptą kraštą.

Nacionalinis charakteris – melancholiškas

Lietuviai save dažniausiai apibūdina kaip kuklius, tylius, daug ir sunkiai dirbančius, ištikimus žmones. Prieš kelerius metus atliktas lietuvių archetipo tyrimas pateikė labai panašias išvadas: esame geraširdžiai, ramūs, rūpestingi, kenčiantys, žemiški, itin prie gamtos prisirišę ir paprasti žmonės.

Lara Belonogoff knygoje „Culture smart: Lithuania“ teigia, kad lietuviams būdingas natūralus santūrumas, kuris dažnai gali būti palaikomas atšiaurumu ar nedraugiškumu, – tačiau tai nėra tiesa. Pasak rašytojos, įspūdis pasikeičia artimiau susipažinus: lietuviai pasirodo labai šilti, paslaugūs ir atviri.

Tačiau, kaip pabrėžia autorė, daugumai lietuvių būdingas kitas išskirtinis charakterio bruožas – melancholija.

Melancholija, arba bendrai šalyje jaučiama pasyvi nuotaika, nėra vien Lietuvai būdinga savybė. Tai – bene visų Rytų Europos šalių gyventojų bruožas. Apie tai diskutuodami su J. Hildreth‘u nejučia nuklydome prie visiems žinomo fakto, kad Lietuva pasaulyje pirmauja pagal savižudybių skaičių, ir Jeremy‘s prisiminė prieš kelerius metus įvykusį pokalbį su pažįstamu vengru.

„Kartą kalbėjausi su pažįstamu vengru. Paklausiau, kaip jis mano, kuo Vengrija traukia turistus. Jis atsakė, kad tikrai nežino, nes, jo nuomone, Vengrija yra gana niūri, neišskirtinė šalis, Europoje pirmaujanti pagal savižudybių skaičių. Aš, žinoma, taip nemanau, tačiau nustebau, nes visada maniau, jog šis „titulas“ priklauso Lietuvai. Mano draugas džiaugsmingai atsakė, kad tai buvo pernai, tačiau šiemet Vengrija ir vėl šią „pirmenybę“ susigrąžino“, – savotišką Rytų europiečių charakterį atspindinčią istoriją pasakojo Londone gyvenantis vyras.

Tuo tarpu Matthew‘s, kalbėdamas apie lietuviams būdingus charakterio bruožus, pabrėžė, kad lietuviai – ištikimi draugai. „Kiekvieną kartą, kai mane kas nors pavadindavo draugu, jausdavau, kad tai kažkas, ką užsitarnavau, kad šis ryšys – stiprus ir išliks amžinai.“ Lietuviams įprasta aiškiai nubrėžti liniją tarp draugų ir tiesiog pažįstamų.

Jeremy‘s teigė abejojantis, ar lietuviai kuklūs. Jo nuomone, jie pasyvūs, melancholiški, tačiau tikrai ne kuklūs. Matthew‘s taip pat jam pritarė teigdamas, kad lietuviai tikrai nėra santūrūs žmonės. „Tai nebent klaidingas pirmasis įspūdis, kuris greitai pasikeičia artimiau susipažinus“, – tikino Matthew‘s.

Visi žino ir didžiuojasi, kad lietuviai – geri darbininkai. Tai jau seniai yra įvertinę ir darbdaviai britai. Taip susiklostė istoriškai, kad esame žemdirbių tauta. Tačiau kodėl mes niekaip nepasiekiame tiek daug, kiek dirbame? Pasak Jeremy‘o, viena iš priežasčių gali būti tai, jog lietuviams įprasta nutylėti savo pasiekimus.

„Lietuviai daug dažniau pasako apie tai, ko nepadarė ar galėtų padaryti, kad verslas būtų dar geresnis, tačiau apie tikrus pasiekimus nutyli. Esate linkę nuvertinti savo pačių darbą“, – aiškino marketingo specialistas.

Glaudus ryšys su gamta

L. Belonogoff teigimu, „lietuviai jaučia gilią meilę ir pagarbą gamtai“. Užsieniečius stebina, kad bene kiekviena šeima turi sodybą ar bent žemės lopinėlį netoli miesto, kur gali nuvykti savaitgaliais ar per vasaros atostogas.

Savo knygoje L. Belonogoff užsieniečiams aiškina, kad „į kaimo sodybą žiūrima kaip į vietą, kurioje galima grįžti prie paprastesnio egzistavimo“, kurio gyvendami mieste lietuviai nuolatos ilgisi. Kaimo kraštovaizdis lietuviams padeda tarsi „grįžti į save“, atrasti vidinę ramybę bei susivokti, kas svarbiausia gyvenime.

Dirbdamas prie projekto „Vilnius Logic“ J. Hildreth‘as atkreipė lietuvių dėmesį į kitą aspektą ir krašto stiprybę. Brazilai didžiuojasi, kad Tijucos miškas Rio mieste yra didžiausias miesto miškas (angl. urban forest) visame pasaulyje – jis užima 32 kv. km. Tuo tarpu bendras Vilniaus savivaldybės plotas – 400 kv. km, ir iš jų net 30 proc. sudaro miškai. „Pasirodo, Vilnius, o ne Rio gali didžiuotis didžiausiu miesto mišku pasaulyje“, – teigė J. Hildreth‘as.

Moterų grožis

Lietuvės moterys, ypač vyresnės kartos, užsieniečiams atrodo gana nuolaidžios, o kartais net per daug paklusnios savo vyrams. Įdomu tai, kad jos dažnai yra puikiai išsilavinusios, o neretai turi aukštesnį išsilavinimą nei vyrai. Pasak L. Belonogoff, Lietuvoje dažnai pasitaiko, kad moterys užima aukštas ir svarbias pareigas, tuo tarpu vyrai dirba statybininkais ar darbininkais.

Pasak autorės, kukli moterų laikysena klaidingai gali būti interpretuota kaip priespauda. „Vyrai viešumoje – labai gerbiami, o moterys dažnai lieka šešėlyje. Taip yra dėl to, kad daugelis moterų įsitikinusios, jog vyrams labai svarbu jaustis oriais ir vertinamais“, – aiškino L. Belonogoff. Tiesa, šeimoje esą viskas dažniausiai apsiverčia aukštyn kojomis.

J. Hildreth‘as prisipažino, kad yra girdėjęs mitą apie tai, jog lietuvės mėgsta užsieniečių kompaniją, o jų tikslas – iš užsieniečių „melžti“ pinigus. Vyras teigė tikrai nemanantis, kad tai tiesa. „Tiesą sakant, manau, kad lietuvės užsieniečiais domisi kur kas mažiau, nei kitų šalių atstovės“, – teigė J. Hildreth‘as.

Tam pritarė ir M. Shannonas. Pasak jo, susipažinusios su užsieniečiu merginos dar kurį laiką laikosi atstumo, kol įsitikina, kad juo galima pasikliauti. „Mes, užsieniečiai, lietuvėms moterims natūraliai keliame nepasitikėjimą ir iš pirmo žvilgsnio atrodome įtartini. Jų palankumą gauti tikrai nėra taip lengva“, – aiškino vyras.

Tiek J. Hildreth‘as, tiek ir M. Shannonas pripažino, kad lietuvių moterų grožis – tikrai išskirtinis. „Apskritai manau, kad lietuvės yra daug gražesnės už kitų šalių merginas. Turiu prisipažinti, kad vasarą einant Vilniaus senamiesčio gatvėmis dėl daugybės gražių moterų kartais reikia valdyti žvilgsnį“, – juokėsi Jeremy‘s.

Lietuvos sostinėje – pokyčiai

Mathew‘s Lietuvoje gyveno prieš kelerius metus. Pasak vyro, vienas iš labiausiai įstrigusių sostinės vaizdų – netvarkingi keliai ir net miesto centre apgriuvę pastatai.

„Vaikščiodamas Vilniaus gatvėmis galvodavau, kad tai be galo gražus miestas, tačiau tai taip pat mane privertė susimąstyti apie tokius paprastus dalykus, kuriuos gyvendami Vakaruose mes priimame kaip savaime suprantamus – pavyzdžiui, kad keliai tvarkingi, o pastatai prižiūrėti. Vilniuje tiek daug gražių, tačiau neprižiūrėtų namų, o gatvėse, šaligatviuose daug dažniau, nei norėtųsi, žioji duobės. Užsienyje dėl tokių dalykų galėtum apskųsti savivaldybę“, – dėstė vyras.

Tuo tarpu Jeremy‘s pastebėjo, kad per pastarąjį dešimtmetį Vilniaus infrastruktūra labai pasikeitė į gerąją pusę.

„Aš manau, kad dabar Vilnius išties tapo puikiu miestu. Čia pagaliau aiškiai atsiskyrė viešosios erdvės, miegamieji rajonai, turistų traukos centrai. Anksčiau atvykus į Vilnių būdavo sunku kur nors nueiti be vietinių pagalbos. Dabar Vilnius tapo daug labiau suprantamas turistams: Islandijos gatvėje – barai ir klubai, Vokiečių gatvėje – restoranai, Užupis – bohemiškas menininkų rajonas, finansinis centras – kitoje upės pusėje. Nors iš pirmo žvilgsnio tai paprasti, o vietiniams gyventojams kartais ir nepastebimi dalykai, šitai labai svarbu norint būti patraukliu turistams miestu“, – pokalbį užbaigė J. Hildreth‘as.