Puiki proga ne tik politikams, bet visų profesijų žmonėms permąstyti vertybinius prioritetus ir paklausti, ar nesupainiojame neesminių detalių ir to, kas iš tiesų svarbu? Tuo labiau, kad audringose praėjusios savaitės debatuose tiek pozicijos, tiek opozicijos atstovai apeliavo į krikščionybę.
Taip pat ir velykiniuose reportažuose iš įvairių bažnyčių, neabejoju, išvysime pirmus suolus užėmusius politikus, tad natūralu klausti, ko Šv. Velykos gali įlieti į politinį gyvenimą, kokio elgesio derėtų tikėtis iš krikščionio vardą apglėbusio politiko?
Prieš daugiau nei du tūkstančius metų prasidėjo revoliucija, radikaliai pakeitusi istoriją ir daugelio žmonių mąstymą. Tai keisčiausia visų laikų revoliucija. Jos ištakose nebuvo ginkluotos minios, karinio heroizmo, net pergalės trimitai tylėjo.
Tebuvo saujelė žvejų, muitininkų, valkatų – tikrai nepretenduojančių į visuomenės elitą, kurie sekė paskui dailidės sūnų, kalbėjusį didingus, bet kartu bauginamus ir neįtikinamus dalykus. Pavyzdžiui, kad Jis yra Dievo sūnus, kad Dangaus Karalystė iškovojama ne kardu, bet tikėjimu, turime mylėti savo priešus, palaiminti kenčiantieji ir vargstantieji, turtus turime krautis širdyje, o ne kišenėse.
Jau daug vėliau Jėzus pradėtas vaizduoti kaip švelnumo įsikūnijimas, per anksti gimęs humanistas, kurio nesuprato neišprususi ir pikta minia. Suprantu, kad paprasčiau jį priimti kaip moralės reformatorių, besipiktinantį vergove, raginanti neduoti „grąžos“, bet atsukti kitą skruostą, nesibodintį lankyti visuomenės atstumtųjų namus, gydantį ligonius. Toks Jėzaus paveikslėlis gražus tarsi Velykų margutis.
Tačiau evangelistai, krikščionys kankiniai, šventieji griauna tokį patogų Dievo paveikslėlį. Jie kalba apie Dievą, kuris nesitenkina pasaulio papuošalo vaidmeniu, kuris visai nepanašus į raminantį psichoterapeuto balsą, kuris įsiveržia tarsi uraganas, apverčia aukštyn kojomis patogias vertybių hierarchijas ir tvirtina, jog visa tai, į ką laikomės įsikibę, mus žudo. Ir visą šią sumaištį Jis dar pavadina Gerąja Naujiena. Kryžių pavadina vienintelėmis durimis į laisvę.
Šventasis Paulius viename iš savo laiškų aiškiai rašo, kad krikščionybės žinia apie nukryžiuotą ir prisikėlusį Dievą pasaulio akyse yra papiktinimas ir kvailystė. Jei norime suprasti krikščionybės revoliuciją, turėtume priimti šiuos žodžius rimtai. Tėra tik dvi galimybės – arba Jėzus yra Dievo sūnus, arba šarlatanas. Galime tiesti į jį rankas arba mesti akmenį.
Jėzaus revoliucijos kritikai teisūs, kai sako, kad krikščionybė yra keista religija, nes viskas priklauso nuo vienintelio istorinio įvykio – nuo Prisikėlimo. Kritikai kuria fantastinės istorijos apie Jėzaus šeimos kapą, apie tai, kad mokiniai išvogė Jėzaus kūną, kad prisikėlimas tėra metafora, o Jėzus tebuvo išmintingas žmogus ir ne daugiau. Tačiau nei viena iš šių versijų nepaaiškina, kodėl per naktį tris kartus savo mokytojo išsižadėjęs, Petras netrukus tampa bebaimiu, drąsiai priima visus persekiojimus ir pats miršta ant kryžiaus. Kodėl po nukryžiavimo į neviltį puolę Jėzaus sekėjai netrukus tampa herojais, kurių niekas nebegali sustabdyti? Kodėl Jėzaus atskala, kaip ji buvo vadinama anais laikais, nesunyksta, kaip tikėjosi Romos valdžia, bet pradeda sparčiai augti? Kodėl pirmųjų amžių Jėzaus sekėjai drąsiai priima persekiojimus ir neatsižada Viešpaties, net metami sudraskyti žvėrims? Pagaliau, kodėl, nepaisydama visų silpnybių ir pagundų, klystkelių ir susipriešinimų, Bažnyčia, kaip per istoriją keliaujanti krikščionių bendruomenė, išliko iki mūsų dienų?
Jėzaus revoliucija paradoksali tuo, kad jos vaisiai pradėjo bręsti tuomet, kai atrodė, kad sėklos visiškai sunaikintos. Jėzaus pasekėjai iki paskutinės akimirkos laukė stebuklo, jog Dievo sūnus bus išgelbėtas nuo kryžiaus. Beje, musulmonai, kurie gerbia Kristų kaip pranašą, tiki, kad jis nemirė ant kryžiaus, bet gyvas buvo paimtas į dangų ir sugrįš prieš pasaulio pabaigą. Tačiau, pasak krikščionių, Jėzus iš tiesų mirė. Jis priėmė žmogaus dalią iki pat galo. Mirė, kad įveiktų mirtį, kad galėtų nusileisti į tirščiausią mūsų nevilties naktį ir iš ten mus pašaukti.
Jei nebūtų Kryžiaus ir Prisikėlimo, krikščionybę nesunku būtų traktuoti kaip dar vieną socialinę utopiją, kaip savotišką antidepresantą tiems, kurie pateko į sunkią situaciją. Tačiau Velykų slėpinys netelpa į jokios ideologijos schemą. Pirmiausia tuo, kad jie pasaulio išganymo dramą perkelia iš politinės scenos į žmogaus širdį. Jėzaus Kristaus kančia ir Prisikėlimas, krikščionybės požiūriu, nėra vien tik vienkartinis istorinis įvykis – visa bažnytinė liturgija nėra vien tik atminties gaivinimas, bet čia ir dabar vykstančios revoliucijos ženklai. Kasdien mūsų širdyse gimsta Dievas, kasdien esame kviečiami meilės artimui tarnystei, patiriame gundymų, nešame savo apsisprendimų kryžių.
Kuo tada Šv. Velykos svarbios politikai? Nes sudrebina mūsų įprastas saviškių – priešų schemas, nes priverčia suprasti, kad pinigai, postai gali sukurti didybės iliuziją, bet iš tiesų išlaisvina nuo grandinių tik tiesa – apie save pačius, apie mūsų siekius, apie santykius su kitais. Krikščionis politikas yra ne tas, kuris garsiau nei kiti sugeba moralizuoti ar rašo deklaracijas apie vertybių svarbą, tai žmogus, kuris savo elgesiu, laikysena, bendravimu su kitais primena, kad svarbiausias plenarinis posėdis įvyks laikų pabaigoje ir mums visiems jame bus gėda dėl to, kaip graužėme vienas kitą, jog siekėme ne tiesos, bet iliuzijų, kad neturėjome drąsos augti solidarume ir bendrystėje. Tikiu, kad Išganytojo gailestingumas bus didesnis nei mūsų gėda, kita vertus, kvaila galvoti, kad galima virti pykčio sultyse ir tai neturės jokios įtakos mūsų ateičiai.
Krikščionybė moko, kad žengimas paskui Jėzų Kristų yra iššūkis kiekvienam. Šv. Velykos yra kur kas daugiau nei dažyti kiaušiniai ir skanumynais nukrautas stalas – tai Amžinybės repeticija ir kartu galimybė ištrūkti iš sukarikatūrintos būties banalybės, ten, kur nebereikia komisijų, balsavimo ir reitingų. Skamba pernelyg poetiškai, teologiškai, nepolitiškai? O gal veikiau mes pamiršome, ką reiškia būti žmonėmis ir pradėjome tenkintis trupiniais?
