– Vaikai – sudėtingi pacientai: daug verkia, mažesni net nemoka pasakyti, kur skauda. Kodėl pasirinkote dirbti su „vaikais?“
– Vaikai – sudėtingi, tačiau tyri pacientai, jie neturi tiek daug patologijų kaip suaugusieji. Itin svarbu, kad jų išgyvenimo instinktas yra labai stiprus. Kalbant filosofiškai, visi ateiname į šį pasaulį su tam tikra užduotimi. Aš vaikų ligų gydytoju tapau atsitiktinai. Norėjau būti chirurgu, daug dirbau moksliniame chirurgijos būrelyje, turėjau daug praktikos. Būdamas studentu asistuodavau operacinėse, net teko atlikti keletą nesudėtingų operacijų. Vis dėlto tapau vaikų ligų gydytoju ir tuo džiaugiuosi. Pasirinkau gana sunkią sritį − vaikų intensyviąją terapiją ir reanimaciją. Tuo užsiimu jau 28-erius metus.
Mūsų darbas − labai svarbus. Svarbu visuomenei grąžinti vaiką, kuris užaugęs taps darbuotoju, uždirbs pinigus mums ir valstybei. Labai svarbu, kad vaikas būtų sveikas, po ligos grįžtų be jokių komplikacijų.
– Kaip pasikeitė Kauno klinikų Vaikų ligų klinika per pastaruosius metus?
– Ji keičiasi kasdien, panašėja į Vakarų universiteto ligoninę, kur gydomos labai retos ir sudėtingos ligos. Pamažu stengiamasi atsiriboti nuo eilinės pediatrinės patologijos. Pediatrinių kasdienių ligų mums reikia tik tam, kad galėtume mokyti jaunuosius vaikų ligų gydytojus, nes esame universiteto ligoninė, negalime išleisti į gyvenimą jaunų gydytojų, nemačiusių mažosios pediatrinės patologijos. Tačiau pagrindinis mūsų tikslas – gydyti vaikus, sergančius ligomis, nuo kurių prieš 15–20 metų buvo mirštama. Problemų turime nemažai, viena jų – nuolat trūksta lėšų.
Pavyzdžiui, JAV net 95 proc. lėšų, sveikatos apsaugos finansavimo skiriamų vaikams, išleidžiama vaikams iki 1 metų amžiaus, t. y. kūdikystėje. Pagrindiniai mūsų ligoniai yra labai maži arba turintys lėtinių, įgimtų ligų.
Vaikų ligų klinikoje įsikūrę 5 centrai. Drįsčiau teigti, kad Hematologijos ir onkologijos klinika – viena moderniausių Europoje. Įkurtas Vaikų šlapinimosi sutrikimų centras. Tai – didžiulė ir plačiai paplitusi problema, turime daugiau kalbėti apie ją. Naujai įkurti Lėtinių ir inkstų ligų bei Kardiologijos ir retų ligų centrai. Jiems vadovauja mokslininkai, pedagogai. Mes universitete ne tik gydome − ne mažiau svarbus yra mokslinis ir pedagoginis darbas.
Mano darbe taip pat netrūksta pedagogikos: vadovauju doktorantams, daug laiko reikia vadovėliams rašyti, ieškome, kaip moksliškai išspręsti įvairias problemas. Patikėkite, kiekvienam gydytojui maloniausia dirbti su ligoniais, bet mokslinis darbas suryja beprotiškai daug laiko.
Daugelis vadovų mąsto strategiškai, o aš į Vaikų ligų klinikos problemas žiūriu per paciento, kuris patenka į ligoninę, prizmę. Tai − mano privalumas ir trūkumas. Man svarbu, kad klinika taptų draugiška vaikui, kad čia jis jaustųsi patogiai, tam svarbios paprastos smulkmenos: televizorius, rodantis animacinius filmus, skausmo politika (ar visos procedūros tikrai nuskausminamos), mokėjimas bendrauti (slaugos personalo paruošimas), nes iš šių smulkmenų susideda mozaika. Vaikas turi nepatirti streso ir iš ligoninės išsinešti gerus įspūdžius. Kitaip to neįsivaizduoju.
– Dėl kokių priežasčių vaikai dažniausiai patenka į ligoninę? Ar juos kamuoja tos pačios ligos, o gal pastebite naujų tendencijų?
– Vaikų patologijos keičiasi, nes kūdikiai, kurie mirdavo prieš 20–30 metų, kai tik pradėjau dirbti, dabar išgyvena. Keičiasi struktūra, ligoniai gyvena visavertį gyvenimą, bet tam reikia užtikrinti didžiulį paslaugų spektrą. Daugelį ligų pradeda gydyti šeimos gydytojas. Kasdienės ligos gydomos kitose klinikose, mes koncentruojamės į sunkiąją pediatrinę patologiją. Vien mūsų klinika paslaugų suteikia 90 tūkst. vaikų per metus. Skaičius įspūdingas, nes Lietuvoje yra apie 500 tūkst. vaikų.
– Tokiame darbe, kai kasdien tenka kovoti dėl paciento sveikatos, neišvengiamai pasitaiko ir itin liūdnų istorijų. Vis dėlto, pasidžiaukime tuo, kuo vertėtų. Ar galėtumėte išvardyti pastarųjų metų sėkmės atvejus? Ypatingas operacijas ar sėkmingai suvaldytas ligas?
– Sėkmės atvejų būna kasdien. Kiekvienas ligonis, išrašomas iš mūsų klinikos, ir yra sėkmės atvejis. Bet jų gali būti tokių (sprindžiu matuoja orą) ir gali būti tokių (išskečia rankas) − priklauso nuo to, ką vadinsime sėkme. Neseniai išrašėme keletą pacientų, kurie teoriškai neturėjo pasveikti. Yra vienodos ligos, bet nėra vienodų ligonių.
– Žiniasklaidoje ne kartą ir labai atvirai pasisakėte apie mūsų visuomenės skaudulį – sužvėrėjusius tėvus, mušančius savo vaikus. Skaičiai – gąsdinantys (kiek patenka vien į Kauno klinikas!). Priėmęs tokius pacientus, vėliau domitės jų likimu. Jūs matėte tų vaikų tėvus, žiūrėjote jiems į akis. Kas padėtų sutramdyti tokius nesveikus tėvus?
– Apie smurtą man net silpna kalbėti. Vakar pas mane buvo atėję kadetai iš generolo P. Plechavičiaus mokyklos (vienintelė kadetų mokykla Baltijos šalyse) − dešimtokai, labai šviesūs vaikai, ir jų auklėtoja. Jie norėjo išgirsti apie smurtą. Paprašiau sąžiningai pakelti rankas, kas šeimoje buvo mušami. Tik dvi mergaitės nepakėlė, net auklėtoja pakėlė ranką. Mums yra sunku perduoti tai, ko neturėjome. Jeigu manęs nemylėjo tėvai, jeigu mane mušė, kaip aš galiu mokėti mylėti vaikus ir jų nemušti?
Kaip mes galime kalbėti apie tai, ko nesame pajutę? Auklėti vaikus − labai sunku, ypač dabar. Mūsų tikslas – išauginti bent vieną kartą, kuri suprastų, kad smurtas yra blogai. Žiūrint teisine-politine prasme – dar 1995 m. mūsų Seimas ratifikavo konvenciją, kurios 19 straipsnis užtikrina, kad Valstybė privalo daryti viską, jog apsaugotų vaikus nuo smurto ir išnaudojimo. Dabar 20 metų Seime vis dar svarstoma, ar uždrausti beržinę košę. Jūs man atleiskite, bet tai yra juoda pornografija. Kaip mes galime kalbėti apie kažkokias permainas?
Mūsų valstybės vyrai pragėrė kaimą. Esame kvailiai, nes nepasimokome iš kitų klaidų. Suomijos, Švedijos, Norvegijos istorijos buvo lygiai tokios pačios. Beje, suomiai net jautresni alkoholiui nei mes, lietuviai. Valstybės vyrai ir moterys turi būti šeimininkai, o Lietuvoje – tragedija. Vaikai mėtomi į šulinius. Per pasaulį nuskambės, kad atradome naują auklėjimo formą, – įmetei, ir ramu. Juodasis humoras. Žmonės nesusimąsto. Jeigu ekonomikos lygis kyla aukštyn, tai mūsų supratimas ir moralė eina dugnan. Mes degraduojame ir nykstame kaip tauta. Dalis žmonių pabėgo prieš karą, kitą dalį išvežė, o kas liko nesunaikinta per 50 okupacijos metų, sunaikinsime patys, nes tam sudaryta idealios sąlygos.
Yra daug dalykų, kurie man, kaip žmogui, atrodo keisti. Nežinau, kaip jaučiasi verslininkai, besipelnantys iš alkoholio. Paradoksas – aš apie tai kalbėjau LNK TV studijoje, bet pažiūrėkite, kam priklauso LNK. Mes visi esame susiję. Jei nesusiimsime, bus tikrai blogai. Turime nuspręsti, kas svarbiau: nafta, dujos ar tautos išlikimas. Esame ant tautos išnykimo slenksčio. Tarkime, estai: jie seniai mus paliko už nugaros, nuėjo į priekį 10 metų. Ne veltui suomiai vyksta gydytis į Estiją. Mes kažką darome ne taip. Per daug prikalbėjau apie politiką, nes į Seimą niekada neisiu (pabeldžia į stalą).
Žiūriu aš į jų akis: kartais jos tokios nekaltos − kaip mano šuns, kai jis blogai pasielgia. Mes pyktį ir agresiją naudojame prieš silpnesniuosius – moteris, vaikus, senelius. Patys nesuvokiame, kad tai blogai.
Pasidomėjau paskutinių pacientų likimu, ypač po Kėdainių įvykių. Jie buvo žiauriai sumušti, pateko į mūsų klinikos Intensyvios terapijos skyrių. Visi 14 grįžo į tas pačias šeimas. Nežinau, ar reikia daugiau komentarų.
– O gal mūsų visuomeninės institucijos, socialinės tarnybos turėtų tapti griežtos it kokie norvegai? Gal taip pavyktų užbėgti už akių skaudžioms nelaimėms?
– Manau, kad kiekvienas žmogus turi sąžiningai dirbti savo darbą. Socialinės tarnybos, kiek man yra žinoma, turi teisinį pagrindą tam tikriems veiksmams atlikti. Negalima vienodai žiūrėti į vaiką, kurio gyvybinės funkcijos sutrikusios, nes jis yra sumuštas vos ne iki mirties, ir į vaiką, turintį kitų socialinių problemų. Kaip ir aš negaliu vienodai vertinti šiek tiek karščiuojančio vaiko ir to, kuris vangus, mieguistas, su hemoraginiu bėrimu. Jei vaikas dėl tėvų smurto pateko į ligoninę, turi užsidegti raudona šviesa, nes tai – pavojus. Reikia daryti viską, kad bent iš pradžių, kol viskas paaiškės, toks vaikas negrįžtų į šeimą, tada galbūt pavyks jį išgelbėti.
Lietuvoje klesti didžiulė biurokratija, žudanti šalį. Ji nesveika, išsigimsta ir stabdo daugelį procesų. Yra 12 institucijų, kurios vienaip ar kitaip susijusios su vaikais. Deja, jos visiškai nesusišneka. Pačios pagrindinės institucijos − mes, medikai, vaiko teisės ir policija – turėtume rasti vieną aiškią suprantamą kalbą. Mes pranešame, kad vaikas yra sumuštas. Tada prasideda raštai: „Ar tikrai? Gal ne? Gal tik jums taip atrodo?“ Mes nesame maži vaikai, mūsų profesionalumas leidžia įtarti. Mes nesame teismo medikai. Bet šita biurokratija... Turime žiauriai sumuštų vaikų. Mėlynės, sunki galvos smegenų trauma, kraujo išsiliejimas į smegenis, akis. Yra diagnostiniai kriterijai. Bet vaiko teisėms negalime įrodyti – sako, kad čia tik mums taip atrodo.
Man ypač gaila vaikų. Jūs net neįsivaizduojate, kaip tėvai išnaudoja savo atžalas! Kalbu ne apie seksualinį išnaudojimą. Vaikai gimdomi tam, kad būtų gaunamos pašalpos. Man labiausiai gaila ir skaudu apie tai kalbėti, bet pasitaiko, kad vaikas suserga sunkia liga ir yra panaudojamas kaip priemonė finansinei paramai gauti. Be abejo, vaikui reikalinga parama, bet turėkime sąžinės – ta parama turi eiti tik vaikui. Už tuos pinigus neturi būti perkamos priemonės buičiai gerinti. Tai nesąžininga.
– Laisvalaikiu su draugais ar šeimoje kalbatės apie darbą? Kokias temas gvildenate?
– Daugelis mano draugų – ne medikai, nemėgstu laisvalaikiu kalbėti apie mediciną ir pykstu, jei kokiame renginyje bando konsultuotis su manimi, kaip gydytoju. Tiesiog mandagiai atsisakau, tuo labiau, kad negaliu to daryti nematydamas paciento, t. y. vaiko.
Gyvenime reikia mokėti proporcingai išdalyti „pyragą“: šeimai, sau, draugams, laisvalaikiui. Jei padalysime bet kaip, gyvenimas bus neproporcingas.
– Yra tinklalapis pincetas.lt, kuriame galima pažiūrėti gydytojų vertinimus, o pastabas ten rašo buvę pacientai. Atsiliepimai ten skirstomi į teigiamus ir neigiamus. Šiame tinklalapyje radau tik vieną neigiamą atsiliepimą apie jus – „neima pinigų“.
– Nenoriu to komentuoti. Aišku, blogai, kad neimu pinigų. Durnas. Ką padarysi. Skaudi tema. Valstybė tyčiojasi iš gydytojų, pedagogų, teisėsaugos darbuotojų ir policininkų, aš nerandu kito žodžio.
Gydytojas, kol gauna licenciją, turi mokytis 14–15 metų. Viena gana didelė medicinos problema – feminizacija, dingsta vyrai. Vyrams reikia uždirbti pinigų, išlaikyti šeimą, tai jie pradeda daryti būdami vyresni nei 30-ies. Tyčiotis iš gydytojų pradėta Stalino laikais ir tai vis nesibaigia. Kalbu apie eilinį gydytoją, kuris iš savo atlyginimo negali visaverčiai išgyventi. Bet mes reikalaujame labai kokybiškos paslaugos. Nenoriu aiškinti, kas yra kyšis teisine prasme. Man ši tema skaudi. Aš žaviuosi mūsų Lietuvos gydytojų kantrumu. Ši sistema netenkina nieko.
Tai žema ir gėdinga, tai – kraujuojanti žaizda. Kodėl gydytojai masiškai išvažiuoja? Yra sunku gyventi kitoje šalyje, juk pinigai ne viską gali. Supraskime – mes eliminuojame vieną labiausiai išsilavinusių klasių. Jų vaikai eina į vietines mokyklas, sukuria šeimas su kitataučiais ir dingsta iš Lietuvos žemėlapio.
Emigracija, ypač išsilavinusių žmonių, yra tragedija. Valstybė to nenori suprasti.
– Šventajame Rašte pasakyta: „Gydytojau, pats pasigydyk.“ Kaip manote, ką tai galėtų reikšti?
– Čia − kitas kontekstas, ne apie gydymą. Mano grupės draugas, teologijos profesorius dirba Vatikane, mes dažnai su juo kalbame apie dvasinius dalykus, nes kūnas ir dvasia yra neatsiejami. Šie žodžiai buvo pasakyti Nazarete, vienoje sinagogoje, kai Jėzus kalbėjo apie stebuklus. Keista buvo tai, kad jis kituose miestuose stebuklus darė, o gimtinėje – ne, todėl žmonės prašė: „Gydytojau, pats pasigydyk“, t. y. padaryk stebuklą čia ir dabar. Pranašas savame kieme nebūsi.
– Bet jūsų darbe stebuklų būna kasdien.
– Be abejo. Esu senesnės kartos gydytojas. Daugelis nesupranta, kad ateina kitos kartos, jos negali būti identiškos. Aš priklausau tai kartai, kuri mano, kad gydytojo profesija yra pašaukimas. Tai nėra eilinė profesija − turi būti daromi stebuklai, nes kitaip mūsų profesija praras prasmę.
