aA
Jūs Efraimui Zuroffui parodėte 2015 m. Lietuvą. Ką jūs jam parodėte? Skurdų namelį, bailią senutę, pavogtas paminklo grandines, seną perkarusį senolį, besiramsčiuojantį lazda ir parodantį žudynių vietą už cigarečių pakelį, bedantes ar pusiau bedantes burnas, grybautoją, kurio draugą nužudė iš kolonijos pabėgę paaugliai, jauną porą Vilniuje su kvapeliu, kuri pasiėmė vaiką iš vaikų namų ir nežino, ką su juo daryti, aklą juodą šunį be vyzdžių. Iš kur jūs juos ištraukėt?
Knyga apie žydų žudynes R. Vanagaitei nepraėjo be pasekmių
© DELFI / Tomas Vinickas

Tokį klausimą knygos „Mūsiškiai“ autorė, žurnalistė ir prodiuserė Rūta Vanagaitė šeštadienį išgirdo Vilniaus knygų mugėje iš žurnalisto Andriaus Tapino.

R. Vanagaitė sako, kad tokia ta Lietuva: čia žmonės buvo įpratę nekalbėti apie 1941-1944 m. įvykusį Holokaustą, kurio metu buvo sunaikinta apie 200 tūkst. Lietuvos žydų, čia buvo įprasta nekelti nepatogių klausimų apie lietuvius, dalyvavusius žudynėse, konvojavusius žydus prie mirties duobių, surašiusius jų turtą ar išsidalinusius gėrybes.

„Tai žydų žudynių vietų personažai, tai nėra visa Lietuva. Lietuvoje yra 227 vietos, kur buvo žudomi žydai ir 35 Lietuvoje bei 6 Baltarusijoje mes aplankėme“, - sako R. Vanagaitė.

Mes – tai pati R. Vanagaitė ir pikčiausias nacių medžiotojas E. Zuroffas, kuris nėra labai mėgiamas nei Lietuvoje, nei Izraelyje. Tačiau E. Zuroffas, kurio kai kurie giminės irgi palaidoti Lietuvoje, nenuilsdamas ir kiek fanatiškai atlieka savo misiją.

R. Vanagaitė pasakoja knygą parašiusi dėl to, kad Lietuvoje daugiau niekada nepasikartotų kas nors panašaus į Holokaustą. Jos teigimu, mūsų šalyje nuolat teigiama, kad dabar viešinti skaudulių ne laikas, nes tam nepalanki geopolitinė situacija. Tačiau R. Vanagaitės kontrargumentas – geopolitinė situacija niekada nebus palanki.

„O manęs meile Vladimirui Putinui ir sovietmečiui neapkaltinsi dėl projekto apie sovietinį bunkerį, kuriame mes aštuonerius metus rodėme žmonėms, kokia baisi buvo Sovietų Sąjunga. Tai kodėl V. Putinas man nesumoka, kad uždaryčiau tą bunkerį?“, - pusiau juokais, pusiau rimtai sako R. Vanagaitė.

Knyga „Mūsiškiai“ sulaukė kritikos, kad bus naudinga Kremliaus propagandai, bet R. Vanagaitė kontrargumentuoja, kad ji bus naudinga lietuvių tautai: jos nuomone, laikas suvokti, jog mūsiškiai buvo ir žudikai, ir nužudytieji, ir prisidėjusieji prie nužudymų.

„Oficiali pozicija yra, kad žudė išgamos. O žinote kodėl tokia pozicija vyrauja? Dėl to, kad jeigu pasakome, jog žydus Lietuvoje žudė saujelė išgamų, tai viskas, mes už juos neatsakome: tauta neatsako, valdžia neatsako. Jeigu mes pasakome, kad žudė ne išgamos, o paprasti Lietuvos kaimo bernai, ūkininkų sūnūs, mažai išsilavinę, gal šiek tiek išgėrę, tai mes tada turime galvoti toliau: o kas atvedė tuos ne išgamas prie to, kas surinko žydus, kas juos surašė, kas juos saugojo, kas juos atvedė prie duobių, kas suorganizavo vietinius gyventojus iškasti duobes, kas suorganizavo vietinius gyventojus užkasti duobes ir kas po to organizavo nužudytų žydų turto dalybas? Visa tai darė Lietuvos administracinės struktūros“, - teigia R. Vanagaitė.

Pasak jos, 200 tūkst. žmonių turtas buvo kruopščiai išsidalintas: „Vokiečiai bliuskučių juk neišsivežė“, - sako R. Vanagaitė.

Ji pripažįsta, kad dauguma žmonių, kurie iš pradžių sudarinėjo žydų sąrašus, nežinojo, kad organizuojamas toks nusikaltimas. „Iš pradžių jie surašinėjo sovietinius aktyvistus, tarp kurių buvo ir žydų, nušovė juos, tada jau visus vyrus, tada jau vyrus ir moteris. Viskas ėjosi sklandžiai, visi vykdė savo pareigas“, - teigia autorė.

R. Vanagaitė sako mananti, kad kažkas panašaus į Holokaustą Lietuvoje galėtų pasikartoti, nes išleidus knygą jai teko girdėti ir skaityti įvairiausių šlykščių komentarų, esą žydams taip ir reikėjo.

„Manau, kad tai galėtų pasikartoti su imigrantais. Su žydais nebegali pasikartoti, nes žydų beveik nėra“, - teigia žurnalistė.

„Jeigu mes skirstome žmones į savus ir svetimus, tai svetimi žmonės visuomet gali būti pavadinti žiurkėmis, utėlėmis, erkėmis, kaip buvo vadinami žydai. Traktuoji, kad tai ne žmogus, o kaip medis, kurį reikia kirsti, ir gali šaudyti. Juk iš pradžių viskas prasidėjo nuo propagandos, kad žydai – bolševikai, kad mus, lietuvius, engia, jie mus girdo, nes lietuviai geria jų karčemose. Esą ne mes geriame, bet žydai mus girdo“, - pasakoja R. Vanagaitė.

Evangelikų reformatų kunigas Tomas Šernas Vilniaus knygų mugėje pabrėžė neadekvatumą, kai lietuviai tarsi norėtų, jog Rusija pripažintų Sovietų Sąjungos įvykdytus nusikaltimus Lietuvai, tačiau patys nėra greiti pripažinti savų nusikaltimų prieš savus piliečius žydus.

„Mums labai sunku susišnekėti su Rusija: sakome, jūs mus okupavote, skriaudėte ir norėtume, kad jūs labiau suprastumėt. Jie sako: atsiprašau, čia ne mes, čia Sovietų Sąjunga, mes patys kentėjome. Kai nėra jokios atgailos pėdsako, tada žmogus yra bergždžias", - sako T. Šernas.

„Aš manau, kad Lietuvoje reikia tokios atgailos, apmąstymo, kad mūsų giminaičiai naudojosi sušaudytų žydų turtu, reikia nebevadinti žydšaudžių vardais mokyklų", - priduria kunigas.

Tačiau R. Vanagaitė pataria neskaityti jos knygos prieš miegą, nes tai gresia nemaloniais sapnais.

„Man sapnuodavosi maži vaikai, iš kurių burnos eidavo smėlis. Aš galvodavau, kuo tie vaikai serga, kad tas smėlis eina. Neskaitykit knygos prieš naktį, ji sugrįš pas jus", - sako autorė.

www.DELFI.lt
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.