aA
Ką daryti su sovietmečio rašytojais, jų vardo gatvėmis ir paminklais? Apie tai penktadienio vakarą diskutuota Vilniaus knygų mugėje. Dalį diskusijos dalyvių supykdė filosofės Nerijos Putinaitės mintis, kad poetas Justinas Marcinkevičius savo kalbėsena nesiskiria nuo komunisto Antano Sniečkaus.
Nerija Putinaitė
Nerija Putinaitė
© DELFI / Mindaugas Ažušilis

Diskusijoje prisiminti Salomėja Nėris, Petras Cvirka, Juozas Baltušis, Just. Marcinkevičius ir kiti sovietmečio autoriai. Diskusijos moderatorius, Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto direktorius Mindaugas Kvietkauskas klausė, ką ištrinti, o ką palikti: ar turi stovėti paminklai P. Cvirkai, Juliui Janoniui, ar reikia paminklo Just. Marcinkevičui Vilniuje ir Prienuose, ar reikia S. Nėries vardo gatvių?

Filosofas, politologas Kęstutis Girnius sakė, kad prisiminti reikia viską, tačiau mes neturime vieningo vaizdo, kaip prisiminti praeitį plačiąja prasme. K. Girniaus nuomone, kontraversijos dėl rašytojų yra kontraversijos dėl praeities. Jo manymu, yra dvi aiškios skirtingos nuomonės. Pagal pirmąją mes nepasidavėme, esame didvyrių tauta, pagal antrąją – prisitaikėme, įsisavinome daug sovietinio mentaliteto ir galvosenos.

„Reikalingas kritiškas požiūris į praeitį be jokių šventų karvių“, – kalbėjo K. Girnius, raginęs prisiminti nuodėmes, įsileisti daugiau atvirumo ir kritiško vertinimo. Jo nuomone, Just. Marcinkevičius buvo silpnas žmogus, atidavęs didesnę duoklę nei reikėjo, todėl valdžiai buvęs patogi asmenybė ir dabar išlikęs beveik šventas. Taip esą patogiau mums – jei šventas Just. Marcinkevičius, ir mes, su didesniais suklupimais, nedarome nieko bloga.

D. Kuolys ragina nesupaprastinti tikrovės

Tuo metu kultūros istorikas Darius Kuolys ragino atsisakyti saviniekos diskurso.

„Man atrodo, kad sovietmetis buvo priklausomybės ir prievartos metai ir sykiu vis dėlto tautinės bendruomenės kūrybos metai. Labai dažnai šito laiko sudėtingumo mes pakankamai neįvertiname“, – dėstė D. Kuolys.

Jo nuomone, Just. Marcinkevičius turėjo nuopolio tekstų, dėl kurių brandžiam rašytojui būtų nesmagu, tačiau yra visuomenę telkiančių svarbių pilietinių ir krikščioniškų tekstų. D. Kuolio vertinimu, svarbu matyti poeto visumą, visuomenei reikalinga įvairovė, o sudėtingos tikrovės nereikia supaprastinti.

Darius Kuolys
Darius Kuolys
© DELFI / Mindaugas Ažušilis

Jo nuomone, Vilniuje stovintis paminklas P. Cvirkai, pagal jo nuopelnus ir tėvynės išdavystę, per plačioje erdvėje ir per didelis Jis priminė, kad Romualdo Granausko „Jaučio aukojimas“ – vienas stipriausių sovietmečiu rašytų rezistencinių tekstų, tačiau R. Granauskas pirmasis Sąjūdžio metais prisipažino bendradarbiavęs su KGB.

„Pokomunistinei visuomenei reikia laisvėti ir kuo blaiviau žiūrėti į praeitį“, – kalbėjo kultūros istorikas, raginęs nesuprimityvinti praeities, kuria reikalauja atvirumo ir sąžiningo žvilgsnio.

Sovietmečio rašytojas: jei per 25 metus paminklų nenugriovėme, matyt, jie mums nebaisūs

Rašytojas, buvęs Lietuvos rašytojų sąjungos pirmininkas Vytautas Martinkus kalbėjo esąs sovietinių laikų rašytojas. Jis prisiminė atgimimo metais raginęs Lietuvą ir pačius autorius rašytojų neskirstyti į tinkamus ir netinkamus nepriklausomai Lietuvai.

„Svajojau, praeis, 10, 15, 25 metai ir maniau, kad mūsų literatūra suras savo savastį, bus laisva, ne tik nepriklausoma, bet ir taps savimi pačia, nes laukė tos dienos kelis šimtus metų, nuo Donelaičio. Ji visą laiką kažkam padėjo – tautai, valstybei, visą laiką buvo vienokia ar kitokia, bet su tauta“, – dėstė V. Martinkus.

Vytautas Martinkus
Vytautas Martinkus
© DELFI / Mindaugas Ažušilis

Jo nuomone, sovietmečio negalime atitraukti nuo šių dienų. V. Martinkaus nuomone, šiandien vėl politizuojame, ideologizuojame – visą tai išgyvenome prieš daugiau nei 20 metų.

V. Martinkaus teigimu, ne kiekvienas gali tapti politiku, o Just. Marcinkevičiui prieš jo valią pasisekė tapti Sajūdžio laikų simboliu – ne kiekvienam tai duota. „Aš, pavyzdžiui, neprašau, kad mane užjaustų, atjaustų, gailėtų – aš irgi pridaręs visokiausių klaidų, perėjęs visas skaistyklos ir pragaro stancijas, tai mano likimas“, – kalbėjo rašytojas, raginęs suprasti situaciją, nors tai ir nėra paprasta.

Jis išreiškė požiūrį, kaip elgtis su paminklais: esą jei per 25 metus nenugriovėme, išvėrėme, matyt, jie mums nėra tokie baisūs. „Jei ištvėrėme, tai būkime pakantūs, tegul jie atstovauja jų kūrybai, sovietmečiui, dar kažkam“, – kalbėjo sovietmečio rašytojas.

Palyginimas su A. Sniečkumi supykdė

Diskusijos pabaigoje vienas klausytojas įrodinėjo, kad Just. Marcinkevičiaus „Mindaugas“, „Katedra“, jo veikla Sąjūdyje – įrodymas, kad jis buvo už Lietuvos valstybę, savo kūriniuose perteikęs valstybės idėją. „Aišku, jis padarė juodų darbų, jo eilėraščiai Leninui irgi nėra gražūs dalykai, galima kvestionuoti, ar jis tautos šauklys, tačiau negalima kvestionuoti, kad jis yra provalstybiškas žmogus, provalstybiškas pilietis ir provalstybiškas poetas“, – sakė diskusijos klausytojas.

Tuo metu N. Putinaitė jam replikavo pasiūliusi paskaityti ilgamečio Lietuvos komunistų partijos vadovo A. Sniečkaus kalbas. „Jose gausu žodžių tauta, Lietuva, be Lietuvos TSR. Jo kalbose, netgi išspausdintose „Tiesoje“, naudojami žodžiai Lietuva ir tauta, kur realiai buvo leidžiama kalbėti apie liaudį. Retorinis klausimas – tai A. Sniečkus irgi buvo valstybiškas, jis irgi už tautą, už Lietuvą buvo“, – klausė N. Putinaitė.

Filosofei kilo įtarimas, kad ideologai, dažnai vartoję žodį Lietuva, pochruščioviniais laikais, aštuntajame dešimtmetyje, tą darė sąmoningai – vengė vartoti Lietuvos TSR. „Ir čia Marcinkevičius nuo jų visiškai nesiskiria“, – sakė N. Putinaitė, tuoj pat sulaukusi menkų plojimų ir pasipiktinusiųjų replikų „Nujau“, „siaubas, siaubas“.

Savo pasisakyme N. Putinaitė ragino rašytojus vertinti pagal tris plotmes. Pirma – asmeninė – koks jis buvo žmogus, ar gailėjosi, ar ne. Filosofės teigimu, režimas žmones traiškė ir žeidė, bet dalis ir toliau rinkosi eiti tuo keliu.

Antra filosofės siūloma plotmė – kūrybinė – štai ir S. Nėris, ir Just. Marcinkevičius parašė talentingų eilėraščių, patenkančių į kultūros aukso fondą, tačiau yra ir propagandinių eilėraščių.

Trečia plotmė istorinė – kaip mes juos vertiname kaip istorines asmenybes, ar jie mums svarbūs, ar ne, ar jie didvyriai, ar prisitaikėliai. Štai S. Nėris, aiškino filosofė, parašė keletą gerų eilėraščių, dėl politinės veiklos gailėjosi, tačiau nėra istorinė didvyrė – paminklų ir jos vardo mokyklų Lietuvoje nereikėtų. Pasak N. Putinaitės, P. Cvirkos paminklų irgi nereikia – jis buvo svarbus sovietmečiu, tačiau kolaboravusioms asmenybėms paminklai neturi būti statomi.

Filosofė sakė asmeniškai galinti daug ką užjausti, bet kaip istorinės asmenybės šie asmenys nėra herojai be priekaištų. „Mano manymu, didelis poetas turi daug didesnę atsakomybę tautai nei mažas paprastas žmogus. Talentas uždeda daug didesnę atsakomybę“, – kalbėjo Patriotų premija už knygą „Nugenėta pušis“ įvertinta, bet krašto apsaugos ministro Juozo Oleko sprendimu jos netekusi N. Putinaitė.

Ragina klydusiems atleisti

Diskusijos metu K. Girnius priminė įtarimus, kad Just. Marcinkevičiaus apysaka „Pušis, kuri juokėsi“ buvo inicijuota KGB. Anot pacituotos istoriko Aurimo Švedo prielaidos, ir drama „Mindaugas“ galėjo būti inicijuota iš šalies. „Aš manau, kad bendradarbiavimo tikrai buvo“, – apie Just. Marcinkevičiaus bendradarbiavimą su KGB kalbėjo K. Girnius.

D. Kuolys atkreipė dėmesį, kad šiandien neturime visų originalių S. Nėries tekstų – studentai atlieka tyrimus ir randa išbrauktas, pavyzdžiui, religines eilutes. Pasirodo, S. Nėris sovietmečiu buvo cenzūruojama.

„Aš manyčiau, kad ir Just. Marcinkevičiaus gyvenimo ir kūrybos kelias, ir sovietmečio ginkluotas partizaninis pasipriešinimas, ir pogrindžio katalikiškas disidentizmas galiausiai prisidėjo prie to, kad būtų pasiektas bendras tikslas – Lietuvos nepriklausomybės atkūrimas“, – apibendrino M. Kvietkauskas.

M. Kvietkausko nuomone, jau daugiau nei 25 metus džiaugiamės šia pergale ir atėjo laikas visiems prie to prisidėjusiems, ir galbūt klydusiems, už tai dėkoti ir galų gale atleisti.

www.DELFI.lt
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.