Gal taip bus, bet yra pagrindo abejoti.
Lietuvos politinė padėtis yra nepaprastai neaiški, dabartinis politinių partijų grupavimas nestabilus ir neprognozuojamas. Aišku gal tik tiek, kad koalicija neapsieis be mažiau negu trijų partijų ir kad jai priklausys ir dešinės, ir kairės partijos.
Valdančioji koalicija rinkimų nelaimės. Socdemai veikiausiai bus populiariausia partija, nors šiuose, kaip ir ankstesniuose rinkimuose ji surinks mažiau balsų, negu prognozuoja apklausos. Partija turi privalumų. Ji turi pastovų elektoratą. Jos ministrai gana kompetentingi, o partija geba sau prisiskirti laurus už Vyriausybės sėkmes. Partija vieninga, vidaus ginčai lieka viduje, kitaip nei konservatorių.
Socdemai yra populiarūs provincijoje, jie aktyviai siekia pritraukti patrauklių asmenybių, kaip sportininką V. Alekną, kompozitorių F. Latėną, R. Budbergytę ir, savaime aišku, Saulių Skvernelį, stiprinti savo profilį miestuose. Lig šiol jie gebėdavo veiksmingai atsiriboti nuo skandalų, ką liudija ryžtingi sprendimai atstatydinti ministres B. Vėsaitę ir R. Šalaševičiūtę.
Tačiau partija suklupo, nutardama besąlygiškai ginti Druskininkų merą R. Malinauską, kuris paskendęs korupcijos kaltinimų jūroje. Jei R. Malinauskas ir bus išteisintas, akivaizdu, kad kažkas negerai Druskininkuose ir kad socdemai į tai žiūri pro pirštus. Partijai taip pat kenks tai, kad daugelis jai primes atsakomybę už visus Vyriausybę supančius skandalus, net tuos, kurie susieti su darbiečių ir tvarkiečių ministrais. Be to, valstiečiai-žalieji mes jiems rimtą iššūkį provincijoje, tad vienmandatėse apygardose socdemai nelaimės tų 22 mandatų, kuriuos surinko 2012 m. rinkimuose.
Koalicijos partnerių prognozės gerokai liūdnesnės. Nors “Tvarka ir teisingumas’” stengsis lošti anti-migrantų korta ir sieks suburti labiau nacionalistiškai nusiteikusius rinkėjus, neatmestina galimybė, jog ji neįveiks 5 proc. barjero. Kai kurie nariai, tokie kaip P. Gražulis ir R. Žemaitaitis, gal laimės vienmandatėse apygardose, bet partijos saulėlydis nesustabdomas.
Darbo partijos prognozės šiek tiek geresnės. Viktoras Uspaskichas visada buvo partijos pažiba ir patraukliausias kandidatas. Be jo partija nesurinks 10 proc. balsų, o pilki jos politikai nežibės vienamandatėse apygardose.
Antra vertus, pasibaigus "juodosios buhalterijos" bylai, V. Uspaskichui pasitraukus iš politikos, partija atsikratė parijo statuso ir tapo beveik "normali". Naujasis partijos pirmininkas Valentinas Mazuronis esą dažnai matomas Prezidentūroje, kas rodo, kad išnyko besąlygiškas prezidentės priešiškumas partijai. Konservatorių pirmininkas Gabrielius Landsbergis pasakė, kad su Darbo partija „tam tikri kontaktai yra galimi“ ir kad jis geba Europos parlamente nuoširdžiai bendrauti su V. Mazuroniu. V. Uspakichas neseniai teigė, kad konservatoriai nuoširdesni negu socdemai, tad labiau verta su jais bendrauti. Tad į dešiniųjų vadovaujamą koaliciją gali būti kviečiami darbiečiai, jei jų balsai būtų reikalingi daugumai sudaryti.
Dešiniųjų partijų padėtis irgi neaiški.
Liberalų perspektyvos šviesėja, konservatoriams gresia rimta nesėkmė. Kol kas naujasis pirmininkas G. Landsbergis nepateisino išankstinių lūkesčių. Jis tebedirba Briuselyje, ne Vilniuje, retai pasisako aktualiais klausimais, yra sunkiai korespondentų pasiekiamas.
Jo sprendimas iškelti vienmandatėse nemažai jaunų konservatorių aktyvistų supykdė veteranus, kurie neteko saugių senųjų savo apygardų.
Konservatoriai paprastai surenka daugiau balsų negu jiems prognozuojama ir sėkmingai kandidatuoja vienmandatėse apgygardose, ypač Kaune ir Vilniuje. 2012 m. jie laimėjo 15 iš 18 mandatų tuose miestuose. Šįmet jie džiaugsis, jei laimės pusę to skaičiaus. Naujame Seime neturės 33 vietų.
Liberalų kreivė kyla. Gyventojų apklausose jie tvirtai užima antrą vietą. Partija nesėdi ant laurų, siekia sukurti regimybę, kad ji racionaliausia iš visų partijų, už kurią turėtų balsuoti blaiviai galvojantys. Kalbos, kad partijai lemta sektis, pritrauks dar daugiau rėmėjų. Partija stengiasi panaudoti visus valdžios svertus savo populiarumui Vilniuje didinti, stropiai dirba provincijose, kur lig šiol neturėjo palaikymo. Partija pagerins savo pozicijas, bet nežinia, kiek. Per praėjusius Seimo rinkimus ji laimėjo tik trijose vienmandėtese apygardose, nemažai patrauklesnių partijos narių dirba savivaldybėse ir Europos parlamente, o partijos atsarginis suolelis yra trumpas ir neįkvepiantis.
Nei dabartinė koalicija, nei dabartinė opozicija nesurinks pakankamai mandatų Vyriausybei sudaryti, džiaugsis laimėję 55. Tad lemiamą vaidmenį turės mažesnės partijos, populistai bei koalicijos sudarymo principai.
Auga valstiečių ir žaliečių populiarumas - didele dalimi dėl partijos vadovo Ramūno Karbauskio populiarumo, kurį lemia jo nuosekli kova su alkoholizmu kaimuose. Partija gali iškovoti 10-15 mandatų, tad jos paramos sieks visos galimos koalicijos. Net konservatoriai viliasi, jog bus galima ją pritraukti, nors čia gal svajonės, prisiminus, kad Karbauskis nutarė kandiduoti prieš Rasą Juknevičienę Panevėžyje.
Lenkų rinkimų akcija peržengs penkių proc. barjerą ir laimės trijose, keturiose vienmandatėse apygardose. Jų mandatų skaičius gali padidėti, jei susitars su rusais. Lenkai parodė, kad jie yra nepatikimi partneriai, nepribrendę valdyti. Niekas neskubės su jais tartis dėl bendradarbiavimo, bet ir niekas neatsisakys daryti sandėrio, jei jų balsai būtini koalicijai sudaryti.
Per pastaruosius trejus Seimo rinkimus naujos politinės jėgos – Darbo, Tautos prisikėlimo bei Drąsos kelio partijos – stipriai pasirodė, nurungdamos daugumą tradicinių partijų. Per savivaldybių rinkimus nelauktai daug rinkėjų atidavė savo balsus visuomeniniams judėjimams ir nepriklausomiems kandidatams. Nusistovėjusi penktadalio rinkėjų antipatija tradicinėms partijoms tebėra gaji. Kol kas neaišku, kokia forma įgis protesto balsai.
N. Puteikis steigia „Neapmokestinamųjų pajamų didinimo“ partiją, “Lietuvos sąrašas” dar nėra nusprendęs, ar stos į rinkimų kampaniją. Socdemai, valstiečiai ir tvarkiečiai atkakliai stengiasi įtikinti S. Skvernelį tapti jų partijios nariu, negailėdami įvairiausių pažadų. Nežinia, ar jis pasiduos šioms vilionėms, ar ieškos labiau savarankiško kelio?
Griežtų skiriamųjų linijų nebėra, beveik visos partijos yra pasiryžusios derėtis su visomis kitomis. Tad galimos įvairiausios koalicijos.
Socdemų, liberalų, vastiečių žaliujų; bet ir liberalų, konservatorių, darbiečių ir valstiečių žaliųjų. Reikalui esant, abi grupės nesibodėtų pasikviesti lenkus.
Tokiomis aplinkybėmis prezidentės vaidmuo gali būti labai reikšmingas. Iki rinkimų dar dešimt mėnesių, per kuriuos dabartiniai debesys gali išsisklaidyti, bet veikiausiai rinkimai liks itin sunkiai numatomi.
