„Aš turiu tris anūkus (vakar gimė trečioji mergytė) ir kažkaip nenorėčiau to karo. Jeigu čia vyks karo veiksmai ir bus nusiaubta Lietuvos žemė, menka paguoda, kad NATO galbūt laimės. Mes to nebepamatysime. Bet nuolatinė karo retorikos eskalacija žiniasklaidoje gąsdina, kad mes jį prisišauksime. Juk sako: netark velnio vardo, nes jis apsireikš“, – rašė susirūpinusi močiutė.
Racionalu? Nenuneigsi. Bent dėl karo noro ir pasekmių. Dėl žiniasklaidos, tai juk taip pat 99 proc. lietuvių sutaria: nebūtų tų žurnaliūgų, visi ilgai ir laimingai palaimintoje taikoje gyventume.
„Tiesiog norėjau apkabinti savo brolius stačiatikius“, – prieš susitikimą su Maskvos patriarchu Kirilu sakė popiežius Pranciškus. Ir pridūrė, kaip svarbu plėtoti santykius su Rusija, nes Maskva, anot popiežiaus, gali būti svarbi partnerė, garantuojant taiką pasaulyje.
Racionalu? Baltos kumelės sapnas.
Kaip gali taiką garantuoti valstybė, kuri ką tik užgrobė taikios valstybės teritoriją su pustrečio milijono gyventojų? Nusišluostydama užpakalį 1975-ųjų Helsinkio Baigiamuoju aktu ir 1994-ųjų Budapešto memorandumu. Valstybė, kuri pasiuntė tūkstančius tankų, artilerijos pabūklų ir raketinių sistemų, o taip pat tūkstančius geriausių karių ir generolų atplėšti nuo Ukrainos dar dvi sritis?
Pagaliau kaip valstybė, kurios „Buk“ sistema numušė lėktuvą su 300 žmonių ir kuri vietoj krikščioniško apgailestavimo apdovanojo žudikus ordinais, apskritai gali būti minima taikos kontekste? Juolab, kai tai sako ne Mogherini, Hollande‘as ar Merkel, o popiežius, milijardo katalikų moralinis autoritetas.
Kuo pagrįstas Pranciškaus I racionalumas? Pagrindinė mintis: tik nesipykim su Rusija, tik būkim racionalūs. Kodėl ir močiutės, ir popiežiaus racionalizmas yra iracionalūs? Todėl, kad vienintelis Maskvai priimtinas racionalumas yra, kai visi be išlygų pritaria Putinui.
Tą pačią dieną, kai patriarchas Kirilas į komunistinę Kubą atvežė popiežiui Pranciškui mirtos šakelę su dailiai apvyniota FSB angimi, tai aiškiai savo interviu išdėstė Rusijos premjeras Medvedevas: „Amerikiečiai, JAV prezidentas ir mūsų arabų partneriai turėtų pasvarstyti – ar jie nori nenutrūkstamo karo? Ar jie tikisi greitos pergalės? Realybė ta, kad karas tęsis metų metus, jei ne dešimtmečius. Ar to norite? (...). Verčiau tai, nei dar vieno karo pasaulyje pradžia.“
Atviras grasinimas atominiu vėzdu? Panašu. Ir skamba tai ne pirmąkart: arba darysite taip, kaip reikia Putinui, arba žinokitės. Bet yra šis tas naujo. Kas?
Medvedevo grasinimas Vakarams nuskamba kone sinchroniškai su bendra Kirilo ir popiežiaus Pranciškaus deklaracija: „Mes raginame tarptautinę bendruomenę siekti nutraukti smurtą bei terorizmą ir per dialogą prisidėti prie greito grįžimo prie pilietinės taikos.“
Gražu, nieko neprikiši. Bet štai koks klausimas: kokio velnio Maskvos ir visos Rusijos patriarchui belstis į Kubą, kad paragintų pasaulio teroristą Nr.1 Putiną nutraukti smurtą Ukrainoje ir Sirijoje, jei jis galėjo lengvai tai padaryti bent porą kartų prieš tai – kalbėdamasis su teroristu Nr. 1 akis į akį. Pavyzdžiui, kai giedojo ditirambus Putinui: „Aš visai atvirai turiu pasakyti, kaip patriarchas, kuris privalo sakyti tiesą, nekreipdamas dėmesio nei į politinę konjunktūrą, nei į propagandinius akcentus, apie tai, kad didžiulį vaidmenį ištaisant tą mūsų istorijos neteisybę suvaidinote asmeniškai jūs, Vladimirai Vladimirovičiau.“
Arba tuo metu, kai varinėdamas kalbas apie Rusijos karą Ukrainoje, Kirilas jį pavadino „tarpusavio kovomis“. Nieko sau „tarpusavio kovos“, kai per dieną iš Rusijos į Ukrainą įvažiuoja šimtas tankų su Rusijos tankistais. Ką į tai Pranciškus?
Nė čiūkšt, nė briūkšt. Žinoma, neteisinga būtų įtarti popiežių talkinant Putinui. Bet ir nuomonės, kad popiežius pasimovė ant FSB meistriškai pakištos mirtos šakelės, lengvai nenuneigsi. Už Kirilo susitikimą su popiežiumi FSB generolai neabejotinai gaus po ordiną.
Kas leidžia taip svarstyti?
Pirmiausia susitikimo laikas. Putinas įstrigo Ukrainoje, klimpsta Sirijoje, Baltijos šalyje JAV įkurs po batalioną, britai siunčia į Baltijos jūrą karo laivus, o Rusiją jau kitąmet gali ištikti defoltas. Teroristas Nr.1 iki ausų įklimpo savo paties išvietėje, iš kurios net ir išlipęs sausas smirdės toli toli. O ir tam, kad išliptų, reikia gero inkaro – net Prancūzija su Vokietija neskuba traukti. Taigi popiežius – geriau nei švęstas vanduo.
Kirilui šis susitikimas – su dvigubu dugnu. Ir kaip dvasininko, ir kaip Putino specialaus pasiuntinio, kurio tikslas – legitimuoti Rusiją. Tai iš dalies patvirtina ir bendra popiežiaus ir patriarcho Kirilo Deklaracija. Kai kurie Deklaracijos punktai – tarsi Lubiankoje parašyti.
Pavyzdžiui, 26-asis: „Mes apgailestaujame dėl smurto Ukrainoje, kuris jau pareikalavo daugybės aukų, sukėlė gausybę žaizdų taikiems gyventojams ir įstūmė visuomenę į gilią ekonominę bei humanitarinę krizę. Mes raginame visas į konfliktą įsitraukusias puses vadovautis išmintimi, siekti socialinio solidarumo ir veiksmų, skirtų taikai kurti“.
O švenčiausioji Mergele Marija: „Į konfliktą įsitraukusias puses.“ Nė žodžio apie Rusijos agresiją, jos užgrobtas teritorijas. Popiežius Pranciškus Rusijos užpultai Ukrainai nori pasakyti, kad joje vyksta tik pilietinis karas, kad jokio Krymo užgrobimo ir Rusijos generolų Donbase niekada nebuvo. Bravo Kirilui. Sudorojo popiežių kaip šiltą vilną. Popiežius prabyla kaip Dima Kiseliovas.
Nieko gero Romos popiežiaus valdiniams unitams nežada 25 punktas: „Šiandien akivaizdu, kad praeities unitijos metodas, suprastas kaip vienos bendruomenės sąjunga su kita atsiskiriant nuo savosios Bažnyčios, nėra tas kelias vienybei atkurti. Nepaisant to, bažnytinės bendruomenės, kurios iškilo šiomis istorinėmis aplinkybėmis turi teisę egzistuoti.“
Antras antausis LDK sukurtai dviejų Bažnyčių unijai – po Rusijos caro. Kol Putino mesianizmo ranka per trumpa, pagyvenkite sau, unitai, o jau paskui bus kaip po LDK ir Lenkijos padalijimo: marš atgal į Maskvos bažnyčią.
27-asis punktas rodo, kad nelabai mielaširdingas Romos vyskupas ir nuo Maskvos atsiskyrusiai Ukrainos stačiatikių bažnyčiai: „Viliamės, kad stačiatikių schizma Ukrainoje gali būti įveikta remiantis egzistuojančiomis kanoninėmis normomis tam, kad visi stačiatikiai Ukrainoje galėtų gyventi taikoje ir harmonijoje.“
Turbūt pats įžūliausias punktas. Nebent popiežius ir Kirilas turėjo galvoje, kad visi Ukrainos stačiatikiai turi pereiti į Ukrainos Bažnyčią. Bet visi žino, kad Maskvos patriarchas Ukrainos stačiatikių bažnyčią laiko atskalūnais.
Ne vienas Ukrainos žurnalistas Deklaraciją prilygino Vatikano susitarimui su Hitlerio Vokietija. Per stipru, bet negero kvapo joje esama. Ir nors mūsų popiežiaus mylėtojai dūsauja, kad į Pranciškaus ir Kirilo susitikimą žiniasklaida žvelgia ne per teologijos, kaip derėtų, anot jų, o tik per politikos prizmę, įdomu, kodėl pasaulinės Katalikų Bažnyčios galvos ir vienos šalies valstybinės bažnyčios vadovų susitikimas įvyko būtent dabar, o ne iki Krymo užgrobimo, ne iki Minsko susitarimų?
Galimas atsakymas: Putino klika tuo metu manė, kad tokio susitikimo Rusijai nereikia. Tai vardan ko Romos popiežius sutiko kai kuriuose Deklaracijos punktuose atrodyti nykiai? Nežinomi Viešpaties keliai. Bet kai ką galima išmąstyti: tikėjimas vakarietišku racionalumu.
„Nuogąstauju, kad Lietuva neturi racionalios politikos Rusijos atžvilgiu, kad ji vėl pasidavė „regiono lyderio“ vilionėms. Rusija vaizduojama kaip itin pavojinga, neprognozuojama valstybė, beveik laukinis žvėris, bet tuo pačiu stengiamasi ją įvaryti į kampą, kur ji jaustųsi priversta griebtis kraštutinių priemonių. Nėra jokių antirusiškų žingsnių, kuriems Lietuva nepritartų. Lietuva pasisako už kuo platesnes sankcijas, ragina NATO kurti karines bazes Lenkijoje ir Baltijos šalyse, aprūpinti Ukrainą ginklais. Lietuvos vadovai pralenkia kitas šalis viešai smerkdami Rusiją“, – taip ir panašiai prieš gerus metus piktinosi vienintelis harvarduose išlavintas mūsų politologas.
Dabar jau ir žmogus iš harvardų taip nebekalba. Putinas yra geras mokytojas, kai kalbama apie Just. Marcinkevičiaus apdainuotą lietuvio nuolankumą.
Putino Rusija, kaip ir Stalino Rusija, kaip ir bet kuri Rusija nuo Ivano Žiauriojo laikų supranta tik taip: arba duodi jai atgal, arba būsi jos satelitas, o po to ir vergas. Ukraina niekada nenorėjo tapti Vakarų dalimi, norėjo tik laisvės. Koks buvo Putino atsakas? Karas. Kai Ukraina į karą atsakė karu, Putinas pabrukęs uodegą spruko į Siriją.
Visi sveiko proto žmonės sutiks su močiutės filosofės noru, kad Lietuvoje nebūtų karo. Bėda, kad su iracionalia jėga, XXI a. grasinančia pasauliui atominiu karu (kuo Putinas skiriasi nuo Kim Jong Uno?) neįmanoma veikti „racionaliai“, naiviai tikintis, kad ir iracionali jėga galiausiai taps racionali. Ne mes Rusiją įvarėm į kampą. Rusija pati save įsivarė į kampą.
Jei mes Vakaruose būtume buvę tikrai racionalūs, turėjome spausti Rusiją jau po 2008 m. karo su Gruzija. Bet prancūzai statė Rusijai „mistralius“, švedų „Volvo“ BTR variklius keitė, vokiečiai rusų armiją treniravo. Ar tai racionalu? Tai buvo iracionali politika.
Kaip ir tarpukario Lietuvos. Nebuvo draugiškesnės valstybės SSRS nei Vasario 16-osios Lietuva. Kuo tai baigėsi 1940-ųjų birželį? Visi nuolankūs, taigi racionalūs, Maskvos pauodegį bučiavę generolai ir ministrai buvo nužudyti, o jų žmonos ir motinos, taip pat mokytojos ir ūkininkės su ką tik gimusiomis anūkėmis išmestos prie Ledjūrio numirti.
Kovo 11-osios Lietuva irgi ilgai bandė būti racionali santykiuose su Maskva. Tokia racionali, kad išlaidos gynybai buvo „racionalizuotos“ iki 0,8 proc. BVP. Tai ir popiežiaus obuoliavimas su Kirilu, o ne „nuolatinė karo retorikos eskalacija žiniasklaidoje“ turėtų gąsdinti rimtą filosofę, trijų anūkų močiutę. Jei karo tikrai nenorime sulaukti, melskimės už Romos popiežių, 4 proc. BVP gynybai ir JAV batalioną Lietuvoje.
