Tuo tarpu politikos apžvalgininkas Rimvydas Valatka mano, kad dabartinė Lenkijos valdžia vis labiau radikalėja ir panašėja su Vengrija.
Apie naująją Lenkijos valdžią, jos vykdomą politiką ir tolimesnius santykius su ES bei Lietuva – pokalbis laidoje „Dėmesio centre“ su ambasadoriumi, Nepriklausomybės akto signataru Česlavu Okinčicu, savaitraščio „Veidas“ vadovu, Nepriklausomybės akto signataru Rimvydu Valatka ir Rytų Europos studijų centro vadovu Laurynu Kasčiūnu.
– Europos Parlamento pirmininkas Martinas Schulzas pokyčius Lenkijoje pavadino perversmu, o Liuksemburgo užsienio reikalų ministras pasakė dar stipriau – esą įvykiai Lenkijoje primena kryptį, kurią pasirenka diktatorių režimai. Sutinkate su tokiais apibūdinimais, pone Valatka?
R. Valatka. Aš dar taip nesakyčiau, bet keistų dalykų yra. Pavyzdžiui, Konstitucinis Teismas. Kažkada, kai W. Jaruzelskis buvo įvedęs karinę padėtį, buvo toks teisininkas Stepenas, kurį teisė komunistinis prokuroras Stanislavas Petrovičius. Tai žinote, kas dabar tą Konstitucinį Teismą baigia tvarkyti? Stanislavas Petrovičius – komunistinis prokuroras.
Puiki režisierė ir scenaristė Agnieszka Holland kalba taip: kas yra J. Kaczynskis? Jis vaizduoja, kad kuria naująją, patriotinę Lenkiją, baltai raudoną. Ji sako – aš irgi baltai raudona ir visi lenkai yra tokie. Pasak A. Holland, J. Kaczynskis vaizduojasi esąs J. Pilsudskis, bet, jos manymu, jis yra ne kas kita kaip Gomulko – 1950-1970 m. pirmasis kompartijos sekretorius.
Režisierė sako, kad J. Kaczynskis, kaip ir pirmasis sekretorius, neužimdamas jokių postų, diriguoja iš užkulisių ir iš principo sako kam reikėjo Konstitucinį Teismą paversti neįgaliu – ne tam, kad 500 zlotų vaikui duotum, ne tam, kad pensinį amžių sutrumpintum, o būtent tam, kad eitum Vengrijos keliu ir po keturių metų rinkimų Lenkijoje gali ir nebebūti. Tai ne mano žodžiai, tai sako garsi režisierė. Ji, beje, labai kritiškai žiūrėjo į buvusią valdžią. Ji sakė, kad valdžia pasipūtusi, kad visai užmiršo jaunimą. A. Holland nuomone, J. Kaczynskis apgavo lenkus, nes buvo sakoma, kad nei jis, nei Antoni Macierewiczius nebus valdžioje, bet kaip tik po rinkimų jie buvo ištraukti į priekį. Ir iš tiesų žingsniai yra labai keisti: Konstitucinis Teismas – vienas, žiniasklaida – du. Toliau man, kaip Lenkijos bičiuliui, belieka tikėtis, kad vis dėlto J. Kaczynskis sustos.
– Pone Okinčicai, kaip jūs manote, kas vyksta Lenkijoje? Noras greitai pažaboti visas institucijas, kurios gali kelti grėsmę valdžios planams, noras įvesti kažkokią diktatūrą? Kaip jūs tai vertinate?
Č. Okinčicas. Reikalai Lenkijoje klostosi gana įdomiai, bet reikia spręsti ir kitą klausimą – kokiu būdu J. Kaczynskio partija atėjo į valdžią? Jie laimėjo rinkimus, turi daugumą, atseit turi pakankamai didelį pasitikėjimo mandatą. Į tai irgi reikia atkreipti dėmesį – tai viena medalio pusė. Kita pusė, jeigu grįžtume prie Konstitucinio Teismo, tai mums vėl reikia grįžti į Pilietinės platformos valdymo laikotarpį, kai ji kartu su Žemės ūkio partija taip pat turėjo daugumą ir be jokio pagrindo priėmė sprendimą dėl trijų Konstitucinio Tribunolo teisėjų ir eilinių dviejų, kurie turėjo būti paskirti po rinkimų.
– Jūs sakote, kad nueinanti valdžia davė tokį toną?
Č. Okinčicas. Nueinanti valdžia parodė labai blogą pavyzdį ir padarė blogą žingsnį, taip išprovokuodama, galima sakyti, laukusius valdžios daryti tam tikrus veiksmus. Mano manymu, šitie dalykai irgi privedė prie tokio chaoso. Kita vertus, J. Kaczynskio partija privalėjo elgtis santūriau ir visų pirma ne vykdyti panašią politiką, kokią vykdė Pilietinė platforma. Tai jau yra didelis žingsnis atgal. Kita vertus, jų šūkiai ir buvo tokie: padaryti valstybę labiau lenkišką, labiau patriotišką, vykdyti lenkiško kapitalo koncentraciją, padaryti viską, kad užsienio kapitalo būtų mažiau. Tam tikri ekonominiai rodikliai, ekonominė programa ir ministrų sąrašas yra pakankamai kompetentingas. Dabar vyksta tik politiniai žaidimai, kurie kol kas neliečia ekonominių klausimų. Jeigu Lenkijos ekonomika vystysis pakankamai greitai, tai šitie kontraversiški sprendimai gali neturėti didelės įtakos vykdomai politikai.
– Pone Kasčiūnai, kokius esminius pokyčius Lenkijos užsienio politikoje jūs jau dabar matote?
L. Kasčiūnas. Nesutinku, kad J. Kaczynskis sukurs Vengrijos Orbano variantą Lenkijoje. Pirmiausiai vien dėl to, kad Lenkija ir J. Kaczynskis niekada nežais ir neflirtuos su Rusija. Tai yra labai aiški ir istoriškai pagrįsta šios politinės jėgos geopolitinė vizija. Ta vizija yra palanki Lietuvai, nes Lenkija mato Vidurio Europos ir Baltijos šalių tam tikrą geopolitinį susitelkimą. Jie baigs žaidimus su didžiosiomis Vakarų Europos šalimis, kuriuos mėgo tiek Donaldas Tuskas, tiek Radoslawas Sikorskis. Šita Lenkija ateina tam, kad suvienytų Vidurio Europos šalis. Ir jau matome kelis bandymus sugeneruoti bendrą balsą Vidurio Europos šalių tiek dėl NATO, tiek dėl Rusijos.
Prasidėjo ir neoficialūs kontaktų mezgimai ir bendravimas. Šita Lenkija grįžta prie Jogailaitiškos vizijos. Mums yra palanku kalbėtis su Lenkija strateginiais klausimais: Rusijos sulaikymas, NATO stiprinimas regione. Varšuva siekia padaryti viską, kad šiame regione atsirastų tokia NATO gynybinė jėga, kuri realiai atgrasintų Rusiją ir visas mūsų regionas iš tiesų būtų tinkamai apsaugotas. Tai yra šios Lenkijos valdžios uždavinys ir siekis, tad mums reikia tik tai remti šią Lenkijos viziją.
R.Valatka. Aš nebūčiau toks optimistas. Jūs matėte kokį nors žingsnį tarp Vilniaus ir Varšuvos po Andrzejaus Dudos išrinkimo? Kur A. Duda pirmiausiai važiavo? Į Taliną. Šiuo atveju turbūt reikėtų pasakyti, kad esminio skirtumo tarp „platformos“ ir J. Kaczynskio dabartinės politikos nėra. Pradžioje taip – buvo skirtumų, bet dabar didelių skirtumų nematau. Taip, yra bandymas suvienyti, tačiau kas tik nebandė vienyti Rytų ir Vidurio Europos? Niekam nepavyko. Manau, nereiktų tikėtis geresnių Vilniaus ir Varšuvos santykių, nes lenkų mažuma ir jų nesprendžiamos problemos vis tiek bus akmuo po kaklu. Man teko kalbėtis su artimais J. Kaczynskiui žmonėmis, bendravome draugiškoje atmosferoje. Buvo kalbama apie tam tikrus žingsnius bandant suartinti Lietuvą ir Lenkiją, tai buvo pasakyta taip: jeigu prie derybų stalo nedalyvaus Valdemaro Tomaševskio rinkimų akcija, toks pokalbis negali vykti. Jie atmeta V. Tomaševskį su Georgijaus juostele, bet jie negali atmesti jo kaip faktoriaus, kaip Lietuvos lenkų pagrindinio atstovo. Kitaip sakant, retorika dabar gal yra kita, bet realiai aš nemanau, kad kas nors bus kitaip. Mes patys turėtume daryti žingsnius.
L. Kasčiūnas. Prisiminkime amžiną atilsį prezidentą Lechą Kaczynskį. Kai jį išrinko, irgi visi bijojome, kad tik kalbėsime apie diasporas, mažumas ir panašiai. Bet prisiminkime „Orlean“ atėjimą į Lietuvą – tai buvo politinis ir geopolitinis sprendimas neleisti čia ateiti „Lukoil“. Ta politinė jėga turėjo energetinę Žečpospolitos viziją ir idėją. Dabartinė politinė jėga gali priimti valingus sprendimus, kurie dažnai gal net prieštarautų ekonominei logikai, vien todėl, kad užtikrintų regiono saugumą. Aš esu tikras, kad blogės Lenkijos santykiai su Vokietija. Jie jau dabar blogėja. Daugės įtampos su ES institucijomis. Ir būtent šiais klausimais Lenkijai prireiks Baltijos šalių, kad jos būtų tarsi komunikacijos tiltas tarp Lenkijos ir ES.
Č. Okinčicas. Manau, tai, kad A. Duda pirmo vizito vyko į Estiją taip pat yra pozityvus dalykas. Jis atvažiavo į Baltijos valstybę, ne į Vokietiją, ne į Briuselį. Bent jau oficialiai kalbame, kad Lietuva, Latvija ir Estija yra visuma. Todėl šis žingsnis tikrai teigiamas. Manau, mes tikrai turėsime naują etapą santykiuose su Lenkija. Ypač tais klausimais, kurie mums rūpi: ekonomika, saugumas. Kita vertus, kaip ir minėjo kolegos, mums čia, Lietuvoje, taip pat reikia spręsti įsisenėjusias problemas, kurios susijusios net ne su Lenkija, o mūsų šalies piliečiais.
– Pone Valatka, jūs sakėte, kad Lietuva turėtų labiau stengtis. Ką jūs turite omenyje?
R. Valatka. Panaikinti tas dvi ar tris kliūtis, kurios niekaip neišsprendžiamos jau daugiau kaip 20 metų. Mums iš tiesų yra naudinga būti su Lenkija. Mums naudinga tai, kad Lenkija bando sukurti tokį Vidurio ir Rytų Europos valstybių bloką. Žinoma, nenorėčiau, kad Lietuva taptų tokia keičiama moneta Lenkijos kare su Vokietija. Tai naudos mums tikrai nepridėtų. Būtų geriau kaip tik įtikinti brolius lenkus, kad reikia kuo mažiau kovų ES viduje. Mes turime vieną priešą ir tegu jis mus visus vienija prieš jį, o ne mus kiršina tarpusavy.
