Tai visiškai nereiškia, kad socialdemokratų vadovaujama Lietuvos vyriausybė pritaria „Teisės ir teisingumo“ euroskepticizmui ar jų rinkimų programos populistinėms nuostatoms. Tačiau absoliučiai neteisūs yra tie politikai ir komentatoriai, kurie tvirtina, kad Jaroslavo Kačynskio vadovaujamos partijos grįžimas į Lenkijos vyriausybę pirmiausia užaštrins tautinių mažumų problemas Lietuvos ir Lenkijos santykiuose.
Čia tiesiog reikėtų įvertinti ankstesnę brolių dvynių Kačynskių politiką mūsų šalies atžvilgiu. Kai J. Kačynskis buvo Lenkijos premjeras 2005-2007 metais, o jo brolis Lechas Kačynskis – Lenkijos prezidentas 2005-2010 metais iki jo tragiškos žūties Smolensko lėktuvo katastrofoje, Lietuvos ir Lenkijos santykiai buvo vieni iš geriausių per visą periodą po Šaltojo karo pabaigos.
Abi valstybės ne tik ant popieriaus, bet realiai įgyvendino dvišalę strateginę partnerystę, iš esmės realiai pradėjo bendrus energetinio saugumo projektus ir visaip kitaip plėtojo artimus santykius. Tą labai puikiai pamenu iš to laikotarpio, kai vadovavau Lietuvos vyriausybei 2006-2008 metais.
Brolių Kačynskių palankaus nusistatymo dėka 2006 m. pabaigoje lenkų kapitalas atėjo į „Mažeikių naftą“. Jų – irgi didelis nuopelnas, kad Lenkijos investuotojai prisijungė prie trijų Baltijos valstybių naujos atominės elektrinės statybos projekte „Leo Lt“. 2007 m. vasarą Vilniuje atidarėme Lenkijos Balstogės universiteto fakultetą, kuris sėkmingai veikia iki šiol, nors tuomet Lietuvoje irgi netrūko dešiniųjų ir kraštutinių politinių jėgų antilenkiško nusistatymo.
Galiausiai, glaudžius Lietuvos ir Lenkijos santykius palaikė dažni abiejų valstybių vadovų, ministrų ir parlamentarų tarpusavio kontaktai bei dvišaliai vizitai, neretesni nei kartą per mėnesį. Lietuvos prezidento V. Adamkaus ir Lenkijos prezidento L. Kačynskio, kaip ir Lietuvos prezidento Algirdo Brazausko, premjeravusio 2001-2006 metais, bei mano paties santykiai su Lenkijos premjeru J. Kačynskiu buvo betarpiški ir tiesiog puikūs.
Nereikėtų pervertinti fakto, kad tos pačios partijos „Teisė ir teisingumas“ atstovas Andrzejus Duda, gegužį išrinktas Lenkijos prezidentu, pirmojo vizito važiavo į Estiją, o ne į Lietuvą. Sutikčiau su Lenkijos žurnalistais, tvirtinusiais, kad tai tebuvo subtilus ženklas Lietuvai.
Kai kurie politikai ir komentatoriai taip pat teigia, kad J. Kačynskio partijos pergalė Seimo rinkimuose – tai dar viena nuostabi galimybė Lietuvos lenkų rinkimų akcijos vadovui Valdemarui Tomaševskiui skleisti savo populizmą, kiršinant Lietuvos lenkus ir lietuvius.
Tačiau tautinių mažumų Lietuvos ir Lenkijos santykiuose atžvilgiu „Teisė ir teisingumas“ su broliais Kačynskiais priešakyje visada laikėsi nuosaikiai ir pragmatiškai, preciziškai laikydamiesi 1994 m. Lietuvos – Lenkijos draugiškų santykių ir gero kaimyninio bendradarbiavimo sutarties. Beje, ES valstybės narės Kačynskiams pagrįstai dažnai turėjo priekaištų dėl pragmatizmo stokos ES politikoje ar santykiuose su Rusija.
Toks kontrastas tarp Kačynskių pragmatizmo užsienio politikoje su Lietuva ir jo stokos kitose Lenkijos užsienio politikos srityje tik parodė, kokia svarbia ir brangia Lietuvą laikė tuometiniai Lenkijos vadovai.
Nė vienas iš brolių dvynių Kačynskių niekada nenaudojo tokios radikalios retorikos Lietuvos atžvilgiu kaip, beje, tikro pragmatiko, Lenkijos premjero D. Tusko (2007-2014) vyriausybės užsienio reikalų ministras Radislavas Sikorskis (2007-2014), kuris pareiškė, kad niekada nevyks į Lietuvą, kol nebus patenkinti Lietuvos lenkų tautinės mažumos reikalavimai.
J. Kačynskis palankių kortų V. Tomaševskiui kišenėje tikrai nelaiko, nes geri santykiai su Lietuva jam pernelyg svarbūs, ką jis jau ne kartą įrodė anksčiau. Tačiau kaip ir visi nacionaliniai politiniai lyderiai jis gina savo šalies piliečių teises užsienyje. Kita vertus, ar visada griežtai Rusijos atžvilgiu nusiteikęs J. Kačynskis gali palankiai žiūrėti į V. Tomaševskį, nesibodintį demonstratyviai segėti Georgijaus juostelių?
Mums lieka tik apgailestauti, kad paskutinio L. Kačynskio vizito 2010 m. balandžio 8 d. Lietuvoje metu, prieš pat jo fatališką žūtį balandžio 10 d., siūlymas įteisinti asmenvardžių rašymą dokumentuose lotyniškais rašmenimis Lietuvos Seime nepraėjo net pateikimo. Ir po daugiau nei penkerių metų vis dar ledai nepajudėjo į priekį, nors mus tai įpareigoja 1994 m. balandį Lietuvos – Lenkijos draugiškų santykių ir gero kaimyninio bendradarbiavimo sutartis, ir Lenkija šį įsipareigojimą iš savo pusės jau senokai yra įvykdžiusi.
Kaip jau minėjau, Seimo rinkimų rezultatai Lenkijoje atverčia naują puslapį ir naujas galimybes dvišaliuose santykiuose, ir čia Lietuva pati turi parodyti iniciatyvą. Lenkijos „Teisė ir teisingumas“ tvirtai pasisako už NATO ir transatlantinės partnerystės stiprinimą. Tai abiems valstybėms – bendras strateginis saugumo klausimas, ir tai yra šansas atkurti dalykiškus ir konstruktyvius dvišalius santykius.
Nors Lenkijos „Teisė ir teisingumas“ – konservatyvi partija, ir jos ideologinės nuostatos, savaime suprantama, skiriasi nuo Lietuvos socialdemokratų, tačiau, priešingai nei Lietuvos konservatorių partija, būdama valdžioje „Teisė ir teisingumas“ visada siekė gerų santykių su Lietuva.
Nuojauta kužda, kad panašios politikos linijos naujoji valdančioji Lenkijos partija laikysis ir dabar, o Lietuvos reikalas yra tą naują atverstą puslapį išnaudoti tinkamai ir protingai.
Ir kaip rašo Edwardas Lucasas, Lenkijos rinkimus laimėję konservatoriai nėra tokie blogi, kaip juos vaizduoja liberalai, tai nėra pamišusi ar kvaila partija, o Lenkijos draugai turėtų būti kantrūs.
