Interneto forumuose, socialiniuose tinkluose, viešoje erdvėje daugeliui suaugusiųjų akis bado ir ausis riečia paauglių vartojama leksika. Atrodo, jie negerbia ne tik pastarųjų, bet ir vieni kitų bei savęs pačių.
Su kuo tai susiję, DELFI klausė dviejų savo sričių specialisčių, psichologių, dirbančių su vaikais. Jų teigimu, dėl to tikrai neturėtume kaltinti interneto, kompiuterinių žaidimų ar televizijos – šiuos argumentus dažnai pateikia besipiktinantys paauglių elgesiu. Problemos slypi kur kas arčiau nei manome.
Aplinkos, kurioje auga vaikas, įtaka – nenuginčijama
„Diskusijose apie vaikų ir jaunimo elgesį, kviečiu analizuoti ir vertinti kontekstą. Kokie tie vaikai? Kokiomis emocijomis jie gyvena? Kokios šiuo metu, kai tariami grubūs ir įžeidžiantys žodžiai, yra nuotaikos vaiko šeimoje? Kokius vidinius ar išorinius konfliktus, sunkumus sprendžia šie vaikai aptariamuoju momentu? Kokioje aplinkoje jie auga? Kokie žmonės juos supa? Koks suaugusiųjų elgesys yra matomas dažniausiai? Kaip taip atsitiko, kad paauglys yra ten, kur yra? Toks, koks yra? Tad, siekiant suprasti, kokios galimos elgesio priežastys, būtina į situaciją žvelgti plačiau.
Kalbant apie sąsajas ir jų paieškas, verta nepamiršti, jog aplinkos, kurioje auga vaikas, įtaka neginčijama. Todėl suaugusiųjų, kuriems linksta ausys klausantis vaikų kalbos, dera paklausti, ar jiems linksta ausys nuo informacinių priemonių-medijos, socialinių tinklų ir kt. pateikiamų (o norisi sakyti patiekiamų) žinučių. Psichologai ir kiti specialistai jau garsiai kalba, kad turinys, kurį matome ir girdime yra ne tas pats, ką išgirstame ir interpretuojame. Žinutes: būk matomas, būk seksualus, būk sėkmingas, būk laimingas, nenusileisk, kovok, turėk daug draugų, dar daugiau pinigų, pramogauk skirtingai interpretuos skirtingame raidos etape ir brandoje esantis žmogus.
Paauglio siunčiama žinutė aplinkai yra perkošta per kelis sietus: jo turima patirtis apie aplinką, emocijos, nuostatos, vertybės, įgūdžiai išgyventi, prisitaikyti. Paauglio psichologinis gyvenimas tampriai siejasi su brendimu, hormoniniais pokyčiais. Todėl paauglystė yra pilna įvairiausių emocijų, audringų išgyvenimų, spalvingų įspūdžių“, – vartojamos paauglių leksikos priežastis aiškino Kauno jėzuitų gimnazijos psichologė, šeimų konsultantė Aušra Laurynaitė.
Vaikų elgesys – visuomenės veidrodis
Ji pastebėjo, kad dažnai išgirdus vaikus kalbant nederamai suaugusiesiems kyla noras juos tramdyti, „tvarkyti“, užgniaužti ar suignoruoti, kai derėtų su jais kalbėtis, mokyti priimti ir tinkamai reikšti emocijas.
„Suaugusiųjų pareiga išlieka gebėti iššifruoti paauglio žinutes bei kelti adekvačius esamai situacijai klausimus. Pirmiausia sau ir tik po to – jaunuoliui. Vaikų elgesys yra jų pačių, šeimos, artimos aplinkos ir visuomenės veidrodis. Tad vertinant jų elgesį kaip netinkamą, būtina atkreipti dėmesį į išvardintus aspektus“, – priminė ji.
Specialistės teigimu, būtent todėl nereikėtų ir stebėtis patyčiomis tarp paauglių.
„O kodėl yra taip paplitusios patyčios visuomenėje? Kodėl tyčiojasi politikai, šou verslo atstovai? Anoniminiai socialinių tinklų komentatoriai? Įvairūs kritikai? Kodėl toleruoja tarpusavio patyčias šeimos nariai? Kaip tyčiojasi partneriai vienas iš kito? Tėvai iš vaikų? Dera stabtelėti pokalbiui su savimi: „O kiek aš tyčiojuosi iš savęs? Kaip dažnai leidžiu, kad kiti su manimi taip elgtųsi?“ Paauglių grupė yra segmentas, kuris aiškiai siunčia mums žinią – patyčios yra paplitusios visuose sluoksniuose, o paauglių sluoksnis gali būti išskirtas kaip tas, kuris ryškiau matomas, jautriau į jį reaguojama, nes tai mūsų vaikai. Ir kas jau kas, bet jie mums rūpi labiausiai“, – aiškino psichologė.
Ką daryti, jei stebi patyčias?
Paklausta, gal galėtų patarti, kaip reikėtų kovoti su patyčiomis, A. Laurynaitė pabrėžė, visų pirma, abejojanti, ar šį procesą reikėtų vadinti kova.
„Patyčios – tai tyčinis, pasikartojantis elgesys, kuriuo siekiama įžeisti ar įskaudinti kitą žmogų. Tyčiojasi psichologiškai ar fiziškai stipresnis. Keisti elgesį jį stabdant yra tik pradžia. Būtina supažindinti su kitokia elgsena, t.y. plėsti galimybes rinktis, kaip elgtis. Kai pykstu, norisi trenkti. Galima ir taip. Bet galima stabtelėti, įsivardyti, kas su manimi vyksta, ir grąžinti tą jausmą adresatui. Tai jau kitoks elgesio būdas. Jei sunku grąžinti, galima pasitraukti iš karštos zonos. Bent trumpam, kol nurims emocijos. Ir grįžti į situaciją jau su sprendimu ar aiškesniais jausmais. Tai dar viena elgesio galimybė“, – patarimais dalijosi specialistė.
Tiesa, netrukus įvardijo, kad vieno recepto įveikti patyčias nėra, kadangi kiekviena patyčių situacija yra unikali. Be to, patyčių veikimo mechanizmas yra sudėtingas, todėl vienpusiškai jas vertinti būtų neleistinas ribotumas.
„Bendri principai aiškūs visiems: netylėti, jei esi skriaudžiamas; tvirtai sakyti „Ne“ tam, kas vyksta; duoti žinią skriaudėjui, kad jo elgesys netinkamas ir netoleruotinas; vengti vietų, kuriose lankosi priekabiautojai. Svarbiausia, žinoti, kad patyčios nėra tavo kaltė. Mes visi nusipelnome geresnio bendravimo. Suaugusio pareiga yra perduoti savo vaikui, jog žeminimo, kritikos, nuvertinimo, fizinio smurto nėra nusipelnęs nei vienas. Kai sunku, ar neįmanoma apsiginti, net jei ir pavyksta apsiginti, bet kokiu atveju, tai kelia stiprius jausmus, kuriems išsireikšti būtina erdvė, vieta ir laikas. Kaltė, gėda, pyktis, bejėgiškumas, liūdesys, baimė, susierzinimas, keršto jausmas ir dar daug kitų jausmų kyla tam iš kurio tyčiojasi. Paradoksalu, kad panašius jausmus išgyvena ir skriaudėjas. Tad svarbu ne tik stabdyti netinkamą elgesį, mokyti kitokių jausmų raiškos būdų, bet ir stiprinti kiekvieno augančio ir jau užaugusio žmogaus pasitikėjimą savimi, gilinti savo vertės suvokimą ir savęs priėmimą.“, – aiškino A. Laurynaitė.
Paauglystės amžius jaunėja
Psichologė sakė pastebėjusi, kad paauglystės pradžia tik jaunėja – šiuo metu šeštokas sprendžia tai, ką anksčiau spręsdavo devintokas.
„Pirmiausia, paauglystė yra pokytis. Su pokyčio keliamais nepatogumais (ir džiaugsmais) tenka išbūti ne tik vaikui, bet ir tėvams. Vaikas reikalauja daugiau erdvės, autonomijos, taisyklių korekcijos, ribų praplėtimo, emocinio atsiskyrimo. Paauglystėje greičiausiai keičiasi kūnas, kuris tampa paaugliui itin svarbus. Asmenybiniai pokyčiai sukuria įvairius vidinius ir išorinius konfliktus. Paauglys siekia atsakyti į klausimus: „Kas aš esu? Kuo aš noriu būti? Kaip aš save noriu/galiu pateikti draugams, platesnei visuomenei? Kaip aplinka mane mato?Kokie mano vaidmenys mokykloje, draugų tarpe, šeimoje?“ Tapatumo žmogus ieško visą gyvenimą, paauglystėje ši tema ypač išryškėja.
Tai amžius, kuriame vaikas pradeda mąstyti kitaip, kuriame ypatingai svarbu apginti savo laisvės, erdvės , saviraiškos poreikį. Tad paauglio maištas yra daugiau problema tėvams, nes vaikui tai natūralus augimo procesas, kuris priklausomai nuo aplinkybių ir suaugusiųjų reagavimo gali daugiau ar mažiau kelti stresą“, – sakė ji.
Įžvelgia kelis skirtingus aspektus
Savo ruožtu „Vaikų linijos“ psichologė Jurgita Smiltė Jasiulionė DELFI sakė paauglių kalboje įžvelgianti kelis skirtingus aspektus.
„Pirma, paauglių kalboje yra labai daug seksualizuoto turinio. Su tuo glaudžiai susiję tai, kad mūsų vaikai nuo pat mažumės nėra mokomi kalbėtis su seksualumu susijusiomis temomis natūralioje aplinkoje, šių temų vengia ir suaugusieji. Todėl būtent paauglystėje, kai stiprėja intymumo poreikiai ir seksualiniai impulsai, jie pradeda ieškoti erdvės, kur galėtų išreikšti tai, kas jiems aktualu. Tuomet ir atsiranda grubus juokavimas, traukimas per dantį ar net patyčios.
Kita, žinoma, kad ir maži vaikai, ir paaugliai, ir net suaugę linkę bandyti ribas. Paauglystėje yra svarbu ir pritapti tarp bendraamžių, įgyti tam tikrą statusą tarp savų. Norėdami to pasiekti jaunuoliai kartais elgiasi ir grubiai – kitiems tai daro įspūdį. Paaugliai tuomet jaučiasi stipresni, pripažinti, lyderiai. Tad kalba labai susijusi ir su noru save išreikšti, įsitvirtinti bendraamžių grupėje“, – pastebėjo ji.
Kodėl kyla patyčios?
Dėl visuomenės tolerancijos ne tik tokioms kalboms, bet ir nederamam elgesiui klesti ir patyčių kultūra. Anot J. S. Jasiulionės, ieškant atsakymo į klausimą, kodėl vaikai ir paaugliai tyčiojasi vieni iš kitų, iš pradžių reikėtų pažvelgti į tai, kas vyksta jų šeimose.
„Tikrai nemažai vaikų elgesio pavyzdžius, kuriuos mato savo šeimose, pradeda taikyti ir tarp bendraamžių. Pastebiu, kad trūksta nuoseklaus reagavimo į panašias situacijas. Jei vaikai tyčiojasi ir suaugę į tai nereaguoja – apie tai byloja vaikų pasakojimai „Vaikų linijai“ – natūralu, kad jie ir toliau taip elgiasi. Suaugusiems svarbu aiškiai parodyti, kad tai – netinkamas elgesys“, – mokė psichologė.
Paklausta, kaip reikėtų kovoti su patyčiomis, ji pridūrė, kad labai svarbu ne tik suaugusiųjų atsakomybė, bet kartu reikėtų stiprinti ir patį vaiką, kad jis jaustųsi galintis atstovėti įžeidimus.
Pavojingiausias amžius – nuo 12 m.
J. S. Jasiulionė yra pastebėjusi, kad dažniausiai į „Vaikų liniją“ kreipiasi 12-15 m. paaugliai. Aktualiausios jiems temos – patyčios ir santykiai su bendraamžiais bei tėvais. Tačiau, anot psichologės, tai tikrai nereiškia, kad šios amžiaus grupės atstovai – patys problematiškiausi.
„Mažesnieji, matyt, dažniau atranda paramos šaltinių artimoje aplinkoje. Tuo metu paaugliams ne visuomet norisi kreiptis pagalbos į greta esančius asmenis, kartais jie jaučia didesnį atotrūkį nuo savo šeimos. Vyresnieji paaugliai galbūt taip pat dažniau kreipiasi ne į Vaikų, o į Jaunimo liniją“, – tokią statistiką aiškino ji.
Savo ruožtu Tarptautinė jaunų žmonių gyvensenos studija yra nurodžiusi, kad didžiausia rizikos grupė, kalbant apie patyčias, yra 13 m. amžiaus jaunuoliai.
Problemų kelia ir tie, kurie turėtų padėti
Psichologė atkreipė dėmesį į tai, kad net išdrįsusiems prabilti apie savo problemas paaugliams Lietuvoje kyla kliūčių.
„Psichologinė pagalba ir emocinė parama bendrai Lietuvoje yra gana neprieinama. Jei kalbame apie didžiuosius miestus, tokių problemų galbūt yra mažiau, bet regionuose – visiškas vakuumas. Su tuo susiduria ne tik patys vaikai, bet ir mes. Kartais rasti specialistą, kuris padėtų vaikui, nenorinčiam kreiptis į artimiausius suaugusiuosius, yra labai nelengva.
Kitas iššūkis – tėvų nenoras bendradarbiauti arba pripažinti, kad jų vaikui ar šeimai yra reikalinga pagalba. Vaiko problema neretai yra visos šeimos problema, tačiau dažnos tėvų nuostatos: remontuokite vaiką, mums viskas tvarkoje arba vaikui pagalba nereikalinga, o be tėvų sutikimo suteikti vaikui psichologinę paramą gali būti neįmanoma“, – apie iššūkius, su kuriais susiduriama bandant padėti vaikams, pasakojo psichologė.
