Po Valdajaus forumo diskusijos, kurioje dalyvavo Rusijos prezidentas V. Putinas, klubo narių garbei buvo surengtas priėmimas, kuriame taip pat pasirodė Rusijos prezidentas. Čia jau nebuvo pašalinių asmenų, tai yra, žurnalistų.
Tačiau kai kurie čia vykę pokalbiai buvo net įdomesni, nei per pačią diskusiją. Šių pokalbių detales atskleidžia specialusis leidinio „Komersant“ korespondentas Andrejus Kolesnikovas, kuris pasakoja, kuo V. Putinas laiko P. Porošenką.
Štai ką pasakoja A. Kolesnikovas:
Vladimiras Putinas priėmime pasirodė, kai jo jau niekas nebelaukė, tai yra, praėjus apie 40 minučių nuo jo pradžios. Iki to laiko jis dalyvavo uždarame susitikime su vienu iš atviros diskusijos veikėjų – Irano parlamento pirmininku Ali Larijani.
Kol jo nebuvo, klubo nariai laiko veltui neleido. Ir ne tik todėl, kad per diskusiją jie nervinosi, išgyvendami už šalį (kiekvienas – už savo), ir išalko. Bet ir todėl, kad jiems padarė įspūdį pats maistas. Tas, kuriuo jie trečią dieną buvo maitinami viešbutyje „Poliana 1389“, nebuvo prastas, ne. Bet, dalyvių nuomone, jis buvo kažkoks vienodas, neįvairus. Jevgenijus Prigožinas, kuris vadovavo priėmimui skirtų vaišių gaminimui, paįvairino rutiną. Be to, buvo dosniai vaišinama alkoholiu. Tad tie, kurie jau netikėjo, kad Vladimiras Putinas savo apsilankymu pagerbs ir šį susitikimą, atsipalaidavo.
Čia jis, žinoma, ir pasirodė.
Pirmasis prie Vladimiro Putino nuskubėjo svečias iš Indijos. Jis ilgai pasakojo Rusijos prezidentui apie Rusijos–Indijos santykių gelmes, bet jo žodžius vertė vertėjas, tad jau už poros minučių nuo šio trišalio susitikimo pradžios V. Putinas atrodė akivaizdžiai pavargęs. Nors, susirinkusiųjų nuomone, į salę V. Putinas įžengė itin linksmas, nuolat šypsojosi.
Kuriam laikui šypsena nuo jo veido dingo ir po pokalbio su svečiu iš Izraelio. Politologas iš Izraelio, taip pat per vertėją, norėjo smulkiai papasakoti Rusijos prezidentui apie Izraelio poziciją Sirijos klausimu, tad jau po poros minučių Vladimiras Putinas buvo priverstas pasakyti jiems abiem, kad jis ir taip viską supranta:
– Žinau šią situaciją iš pirmų lūpų.
Kažkas dovanojo jam savo knygą (o tokią knygą, dėl suprantamų priežasčių, čia turėjo, neperdedant, kiekvienas save gerbiantis politologas, tai ir jo duona, ir garbės reikalas).
Kažkas, kaip vokietis Alexanderis Rahras, fotografavosi su prezidentu – žinoma, ne pirmą kartą, bet juk norisi ir atnaujinti...
Prie Vladimiro Putino galiausiai priėjo ir politologas Nikolajus Zlobinas, diskusijos metu nespėjęs užduoti nė vieno klausimo. Bet jis akivaizdžiai turėjo ką pasakyti, nes kelioms minutėms prilipo prie Rusijos prezidento ausies ir kažką jam šnabždėjo, šnabždėjo, aplinkinių pavydui... Ir kurį laiką, pasisveikinę, jie taip ir stovėjo, susikibę už rankų... Ech, Nikolajau...
Po to aš paklausiau N. Zlobino, ką jis ten šnabždėjo, bet, mano nuostabai, iš pažiūros atviras ir geraširdis N. Zlobinas (nors jis ir yra Vašingtono „Center on Global Interests“ prezidentas), kategoriškai atsisakė pasidalinti su manimi šia informacija, pareiškęs, kad pokalbis buvo pernelyg svarbus.
Jis tik užsiminė, kad šis pokalbis gali turėti itin ilgalaikių pasekmių Rusijos–Amerikos santykiams....
Ir galiausiai, kokioms dešimčiai minučių Rusijos prezidentą, kurio veide vėl nušvito kiek išsiblaškiusi šypsena (nors vyno, pavyzdžiui, jis negėrė, ir apskritai nieko negėrė: pirmas penkias minutes tik palaikė rankose bokalą, po to jį padėjo ir net tosto nesakė, nes prie jo ėmė pavojingai artėti Indijos atstovas...) užblokavo politologė Oksana Antončenko. Su ja Vladimiras Putinas kalbėjosi dar ne mažiau šešių–septynių minučių.
Ji sugrąžino V. Putiną prie Minsko susitarimų, bet ne taip, kaip jis buvo grąžintas atviroje diskusijoje. Ji pasiūlė, kad reikėtų apskritai atsisakyti šių susitarimų, nes kai kurių jų punktų, jos nuomone, neįmanoma įgyvendinti.
– Laikysimės šių susitarimų iki galo, – pasakė jai Rusijos prezidentas su ta pačia išsiblaškiusia šypsena, – tai yra, kol jie visi nebus iki galo įgyvendinti, o kalbant apie Petro Porošenką, aš buvau pirmas, kuris jį palaikė. Ir palaikysiu jį ir toliau.
Būtent tai nuskambėjo netikėtai, ir iš pirmo žvilgsnio labai keistai.
Tačiau tų, kurie iš tiesų žino apie „ketverto“ derybas Minske, Milane ir Paryžiuje, šis V. Putino pareiškimas neturėtų stebinti: nepaisant Rusijos ir Ukrainos visuomenės nuomonės, Rusijos prezidentas Ukrainos prezidentą laiko žmogumi, su kuriuo įmanoma susitarti.
Su tais, kurie priėmime bendravo be vertėjų, Vladimiras Putinas kalbėjosi noriai ir net su akivaizdžiu malonumu. Vienas iš tokių klubo narių paklausė Vladimiro Putino, kas vis dėlto jis yra: vanagas ar balandis.
– Aš balandis, – nuolankiai atsakė Rusijos prezidentas, – bet turiu labai galingus geležinius sparnus!
Ir jis netgi pamojavo rankomis prieš klubo nario nosį, demonstruodamas, kaip plačiai jis gali tais sparnais užsimoti...
Po to V. Putinas dar kelias minutes vokiškai apie kažką kalbėjosi su dar vienu Valdajaus klubo nariu, kurio niekas iš jo kolegų nepažino (tad tai, tiesą sakant, galėjo būti bet kas), ir galiausiai priėjo prie buvusio JAV ambasadoriaus Rusijoje Jacko Matlocko, kuris ilgai kalbėjo per plenarinį posėdį ir, kreipdamasis į Rusijos prezidentą, įrodinėjo, kad Sovietų Sąjunga subyrėjo visiškai ne todėl, kad Jungtinės Valstijos laimėjo Šaltąjį karą, o dėl gilių vidinių priežasčių...
Reikia pasakyti, kad per diskusiją būtent po buvusio Amerikos ambasadoriaus kalbos V. Putinas atsikratė mieguistumo, su kuriuo jis skaitė savo ryžtingą įvadinį žodį. Ir dabar, išvydęs J. Matlocką, jis dar labiau pagyvėjo ir, priėjęs prie jo, ėmė kalbėti, kad jų ginčas jam labai patikęs, ir net savotiškai jo lyg ir atsiprašė – vis taip pat pusiau šypsodamasis (nes iš tiesų vienu metu diskusijoje buvo užsipuolęs ambasadorių...).
Atrodė, V. Putinas niekur neskuba. Bet kažkurią akimirką protokolo darbuotojai ėmė metodiškai stumti savo vadovą prie išėjimo, o vienas iš apsaugininkų jau garsiai prašė prezidentą apsupusių asmenukių vergų:
– Išleiskite mus namo!
Ir buvo išgirstas.
