Tuo metu ilgametė socialdemokratų partijos atstovė Milda Petrauskienė tai pavadino dideliu žingsniu demokratijos link. Atrodė, pagaliau įvyko taip lauktas lūžis Lietuvos politikų partokratiniame mąstyme. Pagaliau leista žmonėms patiems išsirinkti nesąrašinį merą.
Deja, praėjus vos metams tos pačios partijos atstovai, tik išgirdę Konstitucinio Teismo sprendimą apie būtinybę suvienodinti rinkėjų skaičių vienmandatėse apygardose, nedvejodami pareiškė, kad Lietuvos demokratija gali sustiprinti ir išgelbėti tik sąrašiniai rinkimai, t.y. tik proporcinė rinkimų sistema.
Ir kaip pagal komandą šiam pasiūlymui pritariamai pradėjo linksėti mūsų rinkimų specai teigdami, jog mažoritariniai rinkimai, t.y. vienmandatiniai, tėra tik Baltarusijos reliktas. Sąmoningai nutylima, kad šiuo metu Seimo rinkimuose taikoma mišri rinkimų sistema, kai dalis mandatų renkama vienmandatėse apygardose, o dalis – pagal partijų sąrašus, padeda sumažinti abiejų rinkimų sistemų trūkumus.
Ypatingai proporcinės-sąrašinės, pagal kurią metai iš metų žmonės priversti balsuoti už tuos sąrašus, iš kurių dauguma kandidatų jiems yra nežinomi. Pagal šią rinkimų sistemą sąraše esančių kandidatų likimai visiškai priklausomi nuo partinių vadovaujančių organų. Nors pas mus rinkėjams suteikta kandidatų reitingavimo teisė, bet daugeliu atvejų tai tėra imitacinė, o ne reali galimybė žmonėms pakeisti partijų vadukų sudarytus lojaliųjų sąrašus.
Akivaizdu: už šio socialdemokratų pasiūlymo slypi vienintelis interesas – įtvirtinti biudžetinių valdžios partijų hegemoniją. Ir tai daroma labai tiesmukai – visokie kalbėjimai apie pagarbą Konstitucinio Teismo sprendimams, europietiškoms, demokratinėms vertybėms ir pan. – visa tai tėra priedanginiai žodžiai, nes šiais laikais jau nebegali būti viena neklystanti komunistų partija.
Laikai pasikeitė: valdžios galiomis reikia dalintis. Nors pas mus jau dvidešimt penkeri metai gyvuoja daugpartinė sistema, bet, kaip ne kartą yra pastebėta, dauguma partijų išsaugojo tą patį komunistinį mentalitetą: partija – epochos sąžinė, garbė ir protas, o žmonės – masė (amorfinė medžiaga) partijos, epochos kelrodės, tikslams pasiekti, nes partijos valia – liaudies valia. Vienintelė neklystančioji tarsi išsiskaidė į atskiras puzles skirtingais pavadinimais.
Įžūliausia čia yra tai, jog demokratija, kaip sprendimo priėmimo mechanizmas, panaudojama tam, kad bet kokia kaina būtų įtvirtintas šis sovietinis partokratinis valdymas, kur piliečių dalyvavimas kontroliuojamas ir nuspėjamas nuo pat pradžių iki galo.
Kad socialdemokratų partijoje dėl per didelio žingsnio demokratijos link suveikė komunistų partijos refleksas, dar galima suprasti, bet tai bus geras testas ir kitoms partijoms: Tėvynės sąjungai-Lietuvos krikščionims demokratams, Liberalų sąjūdžiui, „Tvarkai ir teisingumui“, Darbo partijai, Lietuvos lenkų rinkimų akcijai – netrukus pamatysime, kiek jose gyvi šie praeities refleksai.
Jei išties bus ryžtasi dar labiau užveržti pilietinės demokratijos sklendes, kas gali garantuoti, kad vieną gražią dieną tos veržlės atlaikys? Ar toks nesiskaitymas su žmonių valia turėti savo, o ne primestą atstovaujamąją valdžią neprives prie socialinio politinio sprogimo? Lietuvis kantrus, bet, kaip liudija mūsų tautos istorija, tik iki tam tikros ribos. Ar tikrai, gerbiami ponai, ir vėl norite išbandyti lietuvio kantrybę?
