Tie, kurie apsimeta mokesčių mokėtojais, bet labai mėgsta skaičiuoti svetimus pinigus, neabejotinai turėjo supykti. Juk kur tai matyta – metami milijonai eurų „patrankoms, kai nėra ko sviestu tepti“.
Tokią logiką galėjo tik sustiprinti dar praėjusią savaitę Krašto apsaugos ministro Juozo Oleko ir kariuomenės vado, generolo Jono Vytauto Žuko išreikštas pažadas, kad kitais metais Krašto Apsaugos biudžetas sieks rekordinius 574 mln. eurų.
Pagalvokite sekundę apie šią sumą – juk tai yra beveik 2 mlrd. senaisiais pinigais, kai vos prieš kelerius metus, dar prieš įvedant eurą, gynybai pavykdavo išmaldauti vos apie 800 mln. litų ir šiuo rodikliu Lietuva atsilikdavo net nuo per pusę mažesnės Estijos. Anot J.V.Žuko, už daugiau daugiau nei pusę milijardo eurų Lietuvos kariuomenė pasikeis neatpažįstamai ir „bus visai kito kokybinio lygio".
Bet ką šie lakoniški pasakymai apie būsimus šarvuočių, artimojo ir vidutinio nuotolio priešlėktuvinės, prieštankinės ir kitos ginkluotės bei ekipuotės įsigijimus reiškia? Nejau, kaip teigia kritikai, metami pinigai nereikalingiems brangiems žaislams, kuriuos potencialus Lietuvos priešininkas galėtų „sunaikinti per kelias minutes“?
Pabūklai, kurių pavydi ir Rusija
Pirmadienį oficialiai KAM išplatinta žinia apie tai, kad Lietuva iš Vokietijos nusprendė pirkti kelias dešimtis artilerijos pabūklų - savaeigių haubicų „Pzh2000“ iš laimės šokinėti verčia ne vien dalį Lietuvos kariškių bei gynybos analitikų.
Eilinio nesidominčio mokesčių mokėtojo akiai tai – tik didelės šarvuotos vikšrinės mašinos su pritaisytais pabūklais. Neaišku kodėl jų kažkam reikia, ką su tokiais „koviniais traktoriais“ galima nuveikti ir šiaip – beviltiški pesimistai sakytų, kad eilinį sykį „išplauti pinigai“.
Esą geriau už tuos pinigus (beje – palyginus itin kuklius 58 mln. eurų, iš kurių tik 16 mln. bus skirta įsigijimui, o likę – haubicų modernizavimui) kiekvienam kariui ar dar geriau – kiekvienam gyventojui nupirkti rankinių prieštankinių ar priešlėktuvinių ginklų. Ir lakstytų po miškus, kaip nesugaunami robinzonai, ir būtų žymiai efektyvesni.
Haubicų įsigijimo šalininkai tokiems partizaninio karo gerbėjams atrėžtų paprastais argumentais, kad nepaisant išankstinių sėkmių, dar nė vienas modernus partizaninis karas nėra baigęsis sėkme, kai nėra tą sėkmę galinčių užtikrinti sąlygų (palanki vietovė, palankus priešininkas ar kitos aplinkybės).
Maža to, bandymai dirbtinai įskelti pleištą tarp pėstininkų, kuriems taip pat bus papildomai įsigyjami modernūs ginklai bei ekipuotė bei šiuo atveju artileristų yra ne tik beprasmiai, bet ir tiesiog žalingi.
Bet kuris ginklas mūšio lauke tėra priemonė – kaip sėkmingai ji išnaudojama priklauso nuo ginkluotės galimybių, vadų sumanumo bei kitų aplinkybių. Vis dėlto, pirmasis veiksnys yra itin svarbus: paprastai kalbant, kad ir koks sumanus bebūtum, kad ir kokios palankios susiklostytų gamtinės sąlygos, jei tavo ginklo nuotolis siekia šimtus metrų, o priešininko – dešimtis kilometrų, vargu ar laimėsi.
Lietuvos įsigyjamos savaeigės haubicos „PzH2000“ laikomos vienomis moderniausių pasaulyje tiek pagal šūvio nuotolį, tiek pagal taiklumą, greitošaudą. Ant vikšrinės platformos sumontuotas 155 mm pabūklas gali iššauti sviedinius (tarp jų ir „protingus“ – nutaikomus ore pagal kintančias GPS koordinates) tiksliai už 40 ar net 60km. Net ir Rusijos armijos turimos haubicos neprilygsta vokiškosioms.
Lietuva įsigis 21-ą savaeigę haubicą, o tai reiškia, kad kariuomenėje atsiras naujas (galbūt Kazimiero Simonavičiaus vardo?) artilerijos batalionas su 16 kovinių vienetų. Likę bus skirti mokymams bei atsarginėms dalims.
Skeptikai, žinoma, paklaustų - ką gali 16 savaeigių haubicų prieš pavyzdžiui Rusijos kariuomenę? Daug ką – vos per 9 sekundes viena haubica gali itin taikliai paleisti pusšimčio kilogramų svorio sviedinius, kurių kiekvienas padengia šimtų metrų plotą.
Per minutę susekti gerai užmaskuotą ir svarbiausia – mobilią haubicą itin sudėtinga netgi naujausiai Rusijos elektroninės žvalgybos technikai, o per tą minutę vienintelė PzH2000 haubica gali paleisti daugiau nei 10 sviedinių – pusę tonos sprogmenų.
Netikite? Artilerijos naudą parodė karas Ukrainoje, kur net ir netobula bei lėta ukrainiečių artilerija itin sėkmingai kovėsi su Rusijos bei jos remiamų separatistų artileristais, o gerokai iki tol, dar 2008 metais visą Rusijos kariuomenės judėjimą į Gruziją sustabdė vienintelė pasenusių Gruzijos kariuomenės savaeigių haubicų „Dana“ baterija, ištaškiusi Rusijos pulko koloną ir sužeidusi rusų pajėgų vadą.
Išties, haubicos veikia baterijomis, tai yra po kelis vienetus, o Lietuva turės bent keturias „PzH2000” baterijas. Kilus grėsmei ir turint patikimą žvalgybinę informaciją viena „PzH2000” baterija galėtų ištaškyti visą vienos kaimyninės valstybės raketinį balistinių raketų „Iskander“ dalinį.
Vien kukliausiais skaičiavimais tokios haubicos net keturis kartus padidintų 105mm senomis, sunkvežimių tempiamomis haubicomis ginkluotos Lietuvos kariuomenės artilerijos pajėgumus.
Nuo grėsmių iš oro dengs patikimas skydas?
Dar prieš kelerius metus iki šiol nedžiuginančioje KAM svetainėje www.kam.lt kabėjo kone retorinis klausimas: ar žinote koks yra galingiausias Lietuvos kariuomenės ginklas? Galima sakyti, jog tai yra kiek suktas klausimas, tačiau techniškai atsakymas nuo kitų metų jau bus aiškus – vokiškos haubicos „PzH2000“.
Žinoma, daugelis skeptikų primintų, kad tokie monstrai, kaip 3 metrų aukščio savaeigės haubicos yra lengvi taikiniai – jei ne priešininko artilerijai, tai aviacijai.
Būtent todėl itin reikšmingas yra kitas Krašto Apsaugos ministro J.Oleko ir kariuomenės vado, generolo J.V.Žuko pastebėjimas apie augsiantį biudžetą, kurio dalis bus skirta artimojo bei vidutinio nuotolio priešlėktuvinės bei prieštankinės gynybos stiprinimui.
Viena didelė šalis gali turėti milžiniškus išteklius, tarpžemynines raketas ir branduolinį ginklą, tačiau nedidelėje erdvėje ji turėtų kliautis čia esamomis pajėgomis, kurių siekis būtų ribotas. Lietuvos kariuomenės užduotis karo atveju – ne šiaip priešintis, kaip įmanoma ilgiau, stengiantis sulaukti NATO sąjungininkų pagalbos, bet ir trukdyti priešininkui pasiekti tikslus.
Lietuvos bei kitų Baltijos šalių siekis bendrai įsigyti vidutinio nuotolio (t.y. dešimtis kilometrų siekiančius) priešlėktuvinės gynybos kompleksus tokius tikslus užkirstų. Jeigu priešininkas nori sunaikinti galingiausius Lietuvos kariuomenės ginklus, jis turėtų pirmiausiai įveikti priešlėktuvinės gynybos sistemą – tai visuomet užima laiko. Laiko, kuris naudingas mums, laukiantiems NATO pagalbos.
Kol kas dar neaišku kokie kompleksai dengs Lietuvos oro erdvę, tačiau spėjama, kad be turimų artimojo nuotolio „Stinger“, RBS-70 bei „Grom“ nuo lėktuvų su raudonomis žvaigždėmis saugos Lenkijos priešlėktuvinės gynybos konkurse laimėjusi JAV sukurta „Patriot“ sistema.
Svarbiausia: žmogus – ne tik šūkis
Vis dėlto daugelis kariškių pasakytų, kad bet kuris ginklas ar jų sistema yra beverčiai be kelių kertinių elementų: aprūpinimo bei techniką aptarnaujančių žmonių pasiruošimo, patirties, galiausiai jų skaičiaus.
Ginklai nešaudys, šarvuočiai nevažiuos, o kariai kris be jėgų, jei nebus aprūpinti šaudmenimis, degalais, maistu ir kitomis būtinomis priemonėmis. Ši geležinė taisyklė kalama daugeliui kariuomenių, mat dar daugiau karo vadų per žmonijos istoriją savo kailiu yra patyrę, ką reiškia nepritekliai.
Tad be 21 įsigytos haubicos ne mažiau reikšminga ir kita technika - 26 šarvuotos vadovavimo mašinos M577V2 bei šeši evakuaciniai tankai „Bergepanzer 2” (BPZ2). Pirmosios lietuviams nėra naujiena, mat tokios, ant šarvuočio M113 bazės skurtos vadovavimo mašinos jau naudojamos, tik jų trūksta.
Bet dar labiau trūksta antrųjų – evakuacinių tankų. Ant tanko „Leopard 1” bazės sukurta evakuacinė mašina su įgula galį vietoje sutaisyti arba išgabenti pažeistą savaeigę haubicą, šarvuotį bei kitą kovinę techniką. Gebėjimas greitai sutvarkyti kovinę techniką ar išgabenti sutaisymui yra Vakarų šalių kariuomenių stiprybė. O Vakarų šalims su išimtimis priskiriamas ir Izraelis.
Būtent savo svarbiausių karų metu Izraelio gynybos pajėgos sugebėdavo su panašiais evakuaciniais tankais iš mūšio lauko greitai išgabenti pažeistą šarvuotąją techniką, ją sutvarkyti ir gražinti į mūšio lauką. Arabų šalyse vėliau kurtos sąmokslo teorijos, esą žydams esą padėjo JAV, slapta gabenusios naujų tankų, mat arabai niekaip negalėjo suprasti ar pripažinti, kad izraeliečiai sugeba greitai suremontuoti pažeistą kovinę techniką. Patys arabai bei jų mokytojai sovietai to niekuomet nesugebėdavo padaryti.
Galiausiai pastarasis veiksnys itin priklauso nuo žmonių. Pamenate tą klausimą apie galingiausią Lietuvos kariuomenės ginklą? Tai – ne šiaip techninis, bet ir filosofinis bei retorinis klausimas. Ne viskas priklausys nuo technikos ir ne tik nuo to, ar „auksiniai garažų meistriukai“ sugebės savo vertę įrodyti mūšio lauke, taisydami sugedusią, pamuštą techniką. Galingiausias ginklas vis dėlto yra kiekvieno žmogaus valia.
O valia užkrečia. Žinojimas, kad Lietuva turi itin aukštos kokybės techniką gali padėti sugriauti elementaraus nežinojimo, nepilnavertiškumo kompleksų kamuojamų ar tyčia pesimizmą skleidžiančių žmonių mitus apie tai, kokia bejėgė yra Lietuvos kariuomenė, tegalinti pasipriešinti vos kelias minutes.
Per pusę išaugęs finansavimas Krašto Apsaugai bei itin galingai technikai skiriami pinigai savaime nieko negarantuoja, jei nėra žmonių valios, žinių bei gebėjimo priešintis. Pastarųjų veiksnių kombinaciją jau nesyk naudojo prieš gerokai skaitlingesnius priešininkus silpnesnis Izraelis ir, skirtingai nei savo nesėkmes bando pateisinti pralaimėjusioji pusė, sugebėjo įveikti ne sąjungininkų, o savo jėgų dėka.
Galiausiai verta atsiminti, kad tiek moderniausia technika, tiek žmonių valia ir pasiruošimas priešintis yra ne šiaip poza, o atgrasymo priemonių visuma. Jei tie, kas galbūt mąsto ar jau sumanė jėga gvieštis į Lietuvos nepriklausomybę suabejos savo ketinimais ir tegalės lieti apmaudą bei tulžį interneto komentaruose, vadinasi kiekvienas euro centas išleistas gynybai yra vertas tų išlaidų.
