Aš pratęs gyventi kitur, kur vaikai ir studentai pradeda mokslus įvairiausiomis dienomis, tik ne rugsėjo pirmąją. Todėl mokslo metai prasidės tada, kai jie prasidės jūsų širdyse.
Tuo, kad mokslo metai prabėgtų linksmai ir maloniai, pasirūpinsite jūs patys. Aš pasirūpinsiu tuo, kad jums nereikėtų jų gailėtis ateityje. Vadinkite tai sėkmės mokykla, jei norite.
1. Jūsų mokslai ir pažymiai gyvenime niekam gyvenime nebūs įdomūs. Ta prasme, tiems žmonėms, kurie galėtų jums mokėti pinigus už darbą. Atestatas ar diplomas su pagyrimu irgi niekam neįdomūs. Nebent norėtumėt dirbti kokiam valstybiniame darbe, kurio pavadinimą ir pareigas net pačiam sunku prisiminti, kas dvejus metus vargti atestavimuose, sulaukti pensijos ir gauti iš darbovietės atminimui fotoalbumą „Kybartų kraštas“ ir užrašų knygelę odiniame aplanke.
Jums labai sunku su tuo susitaikyti, nes jau nuo pirmosios klasės visi kalba, kad yra šaunu mokytis vienais dešimtukais. Šaunu gal ir yra, bet naudos jokios. Žalos irgi. Čia panašiai, kaip su gėlėmis mokytojai. Gėles nešti gražu, visi neša, bet mokytoja už tai nepradės jūsų mylėti labiau. Jūsų pažymiai realiame gyvenime tiek pat svarbūs, kiek ir jūsų ausų forma.
Palaukit, ar gerai išgirdote? Jūsų pažymiai, egzaminų rezultatai ir visokie dokumentai tikrai nebus svarbūs darbdaviui (jei norėsite dirbti kam nors kitam, o ne patys sau). Jei norite dirbti patys sau, jūsų klientams ir pirkėjams jūsų pažymiai rūpės dar mažiau (išskyrus vienintelę išimtį: jei būsite psichiatras, jūsų diplomas ant sienos, įrėmintas ir blizgantis saulėje, darys įspūdį pacientams ir padės jiems lengviau išsiskirti su pinigais).
Darbdaviui rūpės tik šie dalykai: jūsų sugebėjimai dirbti darbą ir jūsų patirtis. Daugiau nieko. Ir šitų dalykų mokykloje neišmoko, turėsite suvokti juos patys.
2. Kai vyresnio amžiaus giminaičiai klausinės apie tai, kaip jums sekasi mokslai, nekreipkite dėmesio. Sakykite „gerai“ bet kuriuo atveju. Jie nesiorientuoja nei šiuolaikiniuose moksluose, nei darbo rinkoje, ir kalba ne su jumis, o su savo asmeniniais prisiminimais. Jei jums atrodo, kad čia nepagarbiai apie juos atsiliepiu, tiesiog prisiminkite, kad jie pasakoja apie tetos Danutės vaiką, dirbantį banke, mokesčių inspekcijoje arba sporto klubo administracijoje, kad „jis ten dirba kažką su kompiuteriais“. Vyresnio amžiaus giminaičiams galėsite pasigirti mokslais tada, kai pusmečiui kur nors išvažiuosite „pagal Erazmusą“ (žr. žemiau). Jie bus laimingi, kaip geležėlę radę.
3. Jei lankote prestižinę ar brangią mokyklą, gimnaziją arba universitetą, tai svarbu ne jums, o tėvams, kurie turės kuo girtis. Jūs esate lygiai toks pats žmogus, ar lankytumėt normalią vidutinę mokyklą, kur dalis bendramokslių nėra nieko pirkę iš nedėvėtų drabužių parduotuvių, ar tokią vietą, kuri išsiurbia visus pinigus iš jūsų tėvų ir kurios dėka jie pasidarė pikti ir nuobodūs. Prestižinė ar brangi mokslo įstaiga nepadaro jūsų geresnių, labiau perspektyvių ar įdomių.
Prestižinė mokykla yra puikus meilės ir rūpesčio pakaitalas, ir labai praverčia, kad tėvai turėtų apie ką kalbėtis su kitais tėvais, ir įstatinėti jiems mirtiną pavydą ir nevisavertiškumo kompleksą. Jums patiems iš prestižinės mokyklos (kaip ir iš universiteto) naudos tik tiek, kiek bus jūsų bendramokslių, kurie kažką pasieks gyvenime ir galės jums padėti, nes mokykloje susiformuoja draugystės santykiai visam gyvenimui. Tačiau tokių bendramokslių bus bet kurioje mokykloje.
4. Tarptautinės mainų programos yra tiek pat naudingos jūsų karjerai, kiek šokoladinis tortas su rožytėmis prisideda prie sveikos mitybos. Jūs galvojate kitaip: sau ir kitiems kartojate, kad „praplėsite akiratį“, pasimokę užsienyje, „užmegsite kontaktų“ ir apskritai tai bus labai naudinga.
Galite apie tai papasakoti vyresniems giminaičiams, jie tikrai patikės ir džiaugsis, kad Živilė mokosi Italijoje (jie niekada neprisimins, kuriame mieste ir ką mokosi - irgi nežinos), galite dar papasakoti, kad dabar savo vardą rašote „Giville“ arba „Jill“, kad visi užsieniečiai galėtų suprasti. Papasakokite dar, kad per pusę metų Giville išmoko itališkai kalbėti taip, kad visi profesoriai sako, kad patys italai taip gerai nemoka kalbėti. Ši istorija ypač gerai susivartoja ir niekada nepasensta.
Jums patiems mainų mokslai duos tik vieną eilutę gyvenimo aprašyme, kuri bus niekam neįdomi, kaip ir jūsų nuostabios savanorystės patirtys nevyriausybinėse organizacijose, kokiame nors ES remiamame „Patyčių skatinimo fonde“ arba „Pelningos ekonominės veiklos prevencijos centre“. Jūs galite manimi netikėti, bet įrašykite gyvenimo aprašyme daugiau kaip tris savanorystės patirtis, ir jūsų tikrai nebesamdys nė viena pelno siekianti organizacija, nes lėtinius savanorius ir šulinių kasėjus Afrikoje (pagal geriamo vandens projektus) darbdaviai pažįsta per kilometrą ir bijo jų labiau nei sąskaitų blokavimo Sodros ar VMI reikalavimu.
5. Bent retkarčiais užjauskite savo mokytojus ir dėstytojus. Pabandykite suprasti, kad jie tikrai nenori tyčia nuodyti ar apsunkinti jūsų gyvenimo ir yra tokie patys sraigteliai, kaip ir jūs patys, mokslų sistemoje. Jiems mokiniai ir studentai reikalingi tam, kad jie turėtų darbą, ir už tai jie yra šiek tiek jums dėkingi, bet tik šiek tiek. Panašiai ritualinių paslaugų įmonės nors ir nesidžiaugia, kad žmonės miršta, bet jei jie nemirtų, tai laidojimo biurai neturėtų, ką veikti. Suprantate, ką noriu pasakyti.
Žinoma, yra ir kitokių mokytojų ar dėstytojų: tokių, iš kurių daug ką sužinosite ir daug ką suprasite. Jie yra aukso vertės. Tokius akimirksniu ir lengvai atpažinsite. Tai bus ne tie patys žmonės, kurie kabinėsis prie jūsų rašto darbo šrifto dydžio arba liniuote matuos, ar tikrai paraštė tiksliai trijų centimetrų – pastarieji taip daro todėl ir matuoja liniuote paraštes, nes nesugeba suprasti beveik nieko, ką jūs parašėte, o rašto darbą kažkaip įvertinti turi. Jie nekalti, kad tokie yra, ir nelinki jums blogo. Kodėl universitetas tokius pasamdė? Pažiūrėkite, kiek universitetas moka – jis džiaugiasi, kad nors tokius gavo. Šitie bent liniuotę yra matę ir centimetrus pažįsta.
Gerų mokytojų ar dėstytojų bus nelabai daug, bet jų bus, ir jų niekada nepražiopsosite ir jie neliks nepastebėti.
6. Jei jūs mokykloje nesate populiarus, tai dar nieko nereiškia. Karščiausios klasės mergaitės dažniausiai pirmosios nelaimingai išteka ir greičiausiai subobėja, dūsaudamos ir niurgzdamos tamposi su keliais snarglėtais vaikais, kolekcionuoja raukšles ir piktas veido išraiškas, o jų turtingas vyras, kurio visos draugės taip pavydėjo, labai greitai supranta, kad jam kažką reikia keisti gyvenime. Gyvenime jis pakeičia pirmiausiai gyvenimo draugę.
Ne tokios karštos, bet itin gerai besimokančios mergaitės užaugusios beveik garantuotai gauna darbą skambučių centre arba prie kokio nors langelio priiminėja dokumentus visą likusį gyvenimą. Mokykloje jos atmintinai galėjo išmokti penkis puslapius teksto. Tai darė įspūdį visiems, bet darbdaviui tai visiškai nereikalinga, nebent jos pardavinėtų mugėse vandens filtrus ir turėtų kiekvienam pirkėjui sakyti ilgą tekstą apie tai, kiek jie sutaupo pinigų, nes su filtruotu vandeniu viskas geriau.
Išmaniausi ir šauniausi klasės vaikinai, spinduliavę mokykloje išmone ir bravūra, greičiausiai ta pačia išmone spinduliuos ir po dešimties metų, tik tada jų išmonė niekam nebus įdomi. Kai tau šešiolika, sugebėti užvesti tėvo automobilį be raktelių yra be galo šaunu. Kai tu tai darai, būdamas suaugęs, greičiausiai tai reiškia, kad iki gyvenimo pabaigos užvedinėsi kitų automobilius šaltą pirmadienio rytą, arba tavo dažniausiai darbe sakoma frazė bus „centriukas, devintas su keleiviu“.
