Tai nulems valstybinių brandos egzaminų įvertinimai metų pabaigoje. Kas turi svajonę, kas dar ne, kiekvienam norisi galėti rinktis. Tad prisimenu savo šiemet išvargtus abiturientiškus vargus ir dalijuosi patarimais, kaip juos iškęsti lengviau. Tikiuosi, mano balsas tarp tūkstančio rėkiančių nors kam nors nušvies smegenis ir neleis prasmegti abiturientiškoje depresijoje, kaip nutiko man. Mano 12 patarimų būsimiems abiturientams.
1. Būk ciniškas. Tai savybė, kuri labiausiai padės išgyventi.
2. Netikėk niekuo, išskyrus tuo, kas parašyta NEC‘o puslapyje, geriausia – teisės akte su švietimo ministro parašu ir antspaudu (ir verčiau – dabartinio, nes jei pasirašyta jau nuversto, didelė tikimybė, kad naujas karalius/karalienė užsimanys viską pakeisti).
3. Kalk. Kad ir ką svaičiotų gerbiamos politikų galvos, šiandien egzaminai vis dar yra Tavo atminties patikrinimas. Todėl pasistenk įsiminti viską, kas išvardyta egzaminų programose. Turi pažinti save ir susikurti savo mokymosi sistemą, kuri leistų atsiminti maksimalų kiekį informacijos. Jei viską darysi teisingai, per egzaminą galiausiai kažką tikrai parašysi, o po kelių košmariškų naktų, kai sapnuosi konspektų lapus, viską pamirši ir būsi toks, kaip visi brandūs Lietuvos Respublikos piliečiai – nieko nemokėsi. Bet nenusimink – žmonės taip gyvena, vadinasi, Tau irgi taip teks.
4. Nesimokyk nieko, ko nėra parašyta egzaminų programose (taupyk vietą savo atmintyje). Mokytojai, paniškai bijodami ką nors praleisti ir vėliau sulaukti kaltinimų arba kaip tik didžiadvasiškai pasiryžę net ir tokioje sistemoje išlikti garbingais savo srities atstovais, neapsiribojančiais egzaminų uždėtais rėmais, gali užversti nereikalinga informacija, kurios Tau neprireiks egzamine. Tiesiog ignoruok ją. Kad ir kokia naudinga ji bebūtų, jei priimsi ir spręsi viską, metų pabaigoje nebeprisiminsi nieko ir vietoj integralo matematikos sąsiuvinyje užrašysi citatą iš Husoviano giesmės, o egzamine paprastiems uždaviniams pritaikysi pačius komplikuočiausius sprendimo būdus. Dar pravartu žinoti, kad jokia papildoma informacija, dalyvavimas olimpiadose, konkursuose, papildomas domėjimasis, vaikščiojimas į spektaklius, knygų pristatymus, diskusijas, pagaliau šalies politinių įvykių sekimas Tau nepadės. Galbūt kartais mokytojai pagiria už tokias netikėtas ir šiandienėje mokykloje tiesiog pompastiškas pastangas lavintis, tačiau egzaminuose Tau niekas už tai nepaplos ir erdvės pasireikšti nesuteiks. Ir tik nesugalvok remtis kokia nors papildoma patirtimi egzamino rašinyje. Tau užteks tų 36 literatūros dievaičių iš privalomojo sąrašo (kai kuriuos jų gali ir praleisti, o iš tiesų išsisuktum ir su trečdaliu, jei moki protingai pasirinkti).
5. Perprask egzaminą ir jo vertintoją. Spręsk uždavinius taip, kaip jie tikėtųsi, kad spręsi. Rašyk tai, ką jie nori skaityti. Šlovink tautą ir kalbą, įsidėmėk banalias frazes iš vadovėlių ir tiesiog jas kartok.
6. Nepersistenk. Blogiausia, ką gali padaryti – persimokyti. Tai kur kas blogiau nei pratinginiauti kiaurus metus, nes pastaruoju atveju mama, tėtis, vertintojas ir visa sistema visgi Tave pagriebs už ausų ir ištemps. O štai visus metus stropiai mokęsis, aukojęs savo socialinį gyvenimą, pomėgius, ryšį su artimais žmonėmis, sveikatą ir taip toliau (sąrašą kiekvienas tegu tęsia pats), galiausiai negausi net laukto ir sąžiningai siekto atpildo. Paprasčiausiai perdegsi. O tada tikrai labai tikiuosi, kad turėsi jėgų atsitiesti – tiek laiko visas pastangas projektavus į vieną tikslą, kurio, nepaisant visų nemigo naktų ir saulėtų sekmadienių prie stalo, nepavyko pasiekti, sunku nesugniužti. Ir net jei pasiseka, sunku. Nes staiga pasidaro tuščia – nebėra dėl ko stengtis. Tad nepaversk savo gyvenimo į psichodelinį filmą, nuo kurio norisi vemti. Nesigilink taip labai, neimk į galvą, nepersimokyk. Atsipalaidavimas duos daugiau naudos, nei psichopatiškas bandymas išprievartauti savo smegenis. Plačiau tariant:
7. Susitelk į save (ne mokslus). VBE menkai tetikrina mąstymo brandą, tačiau su kaupu patikrina psichologinį subrendimą. Per artėjančius metus išsiaškinsi, ne kokios Tavo protinės galimybės ir ateities perspektyvos, o kaip sugebi atlaikyti stresą. O gal visai neatlaikai, sugeri it kempinė? Po truputėlį, nuo rugsėjo pirmosios, kai jau pirmasis auklėtojos prokalbis diplomatiškai grasina prirakinsiantis Tave prie suolo, jei tik sumanysi mesti knygą šalin, ir sugrąžinsiantis prie knygos kad ir iš pačių tolimiausių tropikų.
Bėgant mėnesiams vis labiau stresuoji, įtampa klasėse tik auga, mokytojams vis isteriškiau beriant teoriją, dar padrikiau šokinėjant per praktiką (gal bus šitas, o gal anas, jaučiu, kad šiemet gali įdėti...) ir aistringiau dalijant pluoštus namų darbų, aplinkiniai, vos pajutę dvyliktoko kvapą, turi krūvą klausimų, kaip gi sekasi mokslai ir kur stosi, o bjauresnieji dar priduria tą svilinantį „kaip pasiklosi, taip išsimiegosi...“
Nė velnio, abituriente, atsipeikėk! Ką klosi ko neklosi, NEC’as viską paklos už Tave. Mokykis nesimokęs, klostyk savo konspektus ir šlamink knygų puslapius, galiausiai visos žinios purptels pro langą birželio n-tąją dieną 8:50, kai Tau drebančiom rankom tikrinant, ar užduotyse nėra spausdinimo broko, pikta gyvenimo nepamylėta vykdytoja, svajojanti apie namie laukiančią kopūstų sriubą ir katiną, kuris atstoja vyrą ir vaikučių būrį, riktels, kad per ilgai užsižiūrėjai. Todėl, mielasis, daryk, ką gali – pasiklok kasnakt 23 val.lovą (nesitikiu, kad eisi miegoti 21 val., bet jei gali – pirmyn). Net jei dar laukia krūva namų darbų. Net jei planavai pasimokyti iš vienos tų egzamininių knygų papildomai. Nesvarbu.
Patikėk – tikruoju nugalėtoju būsi tada, kai per egzaminų laikotarpį galėsi pasakyti, kad gerai jautiesi (merginoms – kai galėsi pažiūrėti į save veidrodyje ir nesuklykti pamačiusi ten siaubo filmuose vaizduojamą metų metus kankintą princesę raudonom akim ir paburkusiais paakiais).
Tuomet visiškai kitaip mąstysi ir gausi tokius pat gerus įvertinimus, kokius gautum tris mėnesius be perstojo kalęs. O gal ir geresnius. Todėl pirma – poilsis, antra – mokslai, o paskui jau kas liko.
8. Apie tai, kas liko. Būreliai, hobiai, organizacijos? Vaikinas/mergina? Draugai? Šeima? Koncertai? Filmai? Jooo, sąrašas ilgas. Jei manai, kaip kad aš maniau būdama Tavo kailyje, kad viso to atsisakysi ir štai kaip šauniai pasimokysi (paskutiniais mėnesiais) – apmaudžiai klysti. Pirma, visko niekaip neatsisakysi, nes pernelyg daug žmonių visai nenori, kad išnyktum iš gyvenimo. Antra, Tu ne genijus, ir negali nuolatos tik mokytis, nesuteikdamas smegenims jokio joms įprasto prasiblaškymo ar deserto (kas tai bebūtų, filmas, draugai ar sporto klubas). Trečia, to visiškai nereikia, nes gausis tikras šūdas. Tačiau turi blaiviai į viską pažiūrėti, ir ne tik dėl egzaminų, bet dėl geros savijautos. Paklausk savęs – kas Tau teikia malonumą? Kas prablaško? Kas Tau duoda naudos, ugdo, lavina, suteikia naujų galimybių? Šitus pasilik, nors ne pro šalį būtų išmokti tokio smagaus dalyko, vadinamo prioritetizavimu. O kas nervina, audrina, bukina? Kas neleidžia pailsėti, amžinai tiksi galvoje tarsi uždelsto veikimo bomba? Kas amžinai sudirgina ir išveda iš pusiausvyros? Na va, šitus mesk lauk. Su vaikinais/merginomis gali būti sunkiau, tad nepasilik skyrybų egzaminų išvakarėms (ir tai, kad jis/ji nervina, nereiškia, jog yra vertas/a skristi per bortą. Tačiau kažką santykiuose reikia keisti, kad nei vienas nekentėtumėt). Esmė: egzaminams pasiruošti nereikia 24 val per parą 7 dienų per savaitę 9 mėnesius (ir net nei tris nei vieną), tačiau reikia tvirtos psichikos ir ramios sielos.
9. Būk savanaudis. Neplauk indų, nevedžiok šuns, nesitvarkyk kambario, nesiurbk namų, neužsiiminėk jokia pašaline veikla (nebent kasdienės pareigos Tave ramina). Tu – dvyliktokas. Šuo ir neplauta keptuvė palauks, kol įstosi į universitetą (arba jais pasirūpins tie, kurie nenori pakloti kelių ar net keliolikos tūkstančių už Tavo mokslus). Tačiau nesuprask klaidingai – laikas iš sąskaitos „namų ruoša“ neturi būti pervedamas vien į „mokausi naktį ir dieną, kol nukrentu“ sąskaitą. Paskirstyk jį tolygiai ir sąmoningai, kaip jau minėta viršuje, visų pirma – doram poilsiui bei kokybiškam miegui, ir tik tada egzaminų uždaviniams.
10. Neįsijausk į aukos vaidmenį. Egzaminai NĖRA sunkūs. Egzaminai sudaromi pagal programą, iš esamų resursų, normaliems žmonėms, o ne kokiems einšteinams. Egzaminuose nieko neišrandama, nieko nereikia išrasti ar įrodinėti ir Tau. Egzaminuose nereikia pasižymėti originalumu, kūrybiškumu, minties gilumu. Egzaminai yra sukurti vidutinybių vidutinybėms ir jų vertinimo sistema identifikuoja vien vidutinybes. Tikiu, dauguma abiturientų mokėsi sunkiau, įdomiau ir kur kas plačiau, nei reikia egzaminui. Todėl nebijok egzaminų. Tai lengva. Sunkiais juos padaro jų svoris mūsų gyvenime – tačiau nuo to, kad kas vakarą įsivaizduosi save MAXIMA kasoje skenuojant nukainotus kumpius, nes o-dieve-neišlaikei-lytų-egzo arba, dar blogiau, neišlaikei TAIP gerai, kaip reikėjo, niekas nepasikeis. Verčiau mintis kreipk pozityvia linkme ir ugdyk pasitikėjimą savimi.
11. Susitaikyk su sistema. Kad ir kokia ji apgailėtina, ji lemia Tavo tolesnį gyvenimą. Tad, jei gali, sukoncentruok savo energiją į jos perpratimą ir palenkimą savo pusėn, o norą piktintis numalšink iki baigsi mokyklą.
12. Nesureikšmink. Jei esi panašus į mane, tai yra į atsakingai gyvenimą planuojantį žmogų, turintį šiokių tokių karjeros ambicijų, Tau šis patarimas greičiausiai pasirodys apverktinai juokingas. Vis dėlto, mielas drauge, tai tiesa. Egzaminai yra loterija. Net jeigu ir mokėsi kiekvieną egzamino programos sakinį, nebūsi praleidęs nė vienos pamokos ir netgi išsimiegosi paskutinę naktį, niekas negarantuoja, kad nesėdėsi pirmame suole prie kosėjančio vykdytojo. Arba kad Tavo konkurentas, nuėjęs į tualetą, neišsitrauks „špargalkės“ kurioje paskutinį vakarą lyg tyčia užsirašė tai, ką šiandien pamatė egzamino užduotyse, o Tu mokeisi prieš tris dienas ir jau pamiršai. Mielasis, net ir labai norėdamas viską išmokti tobulai, ko nors nespėsi. Sumaišysi. Pamirši. Nes Tu žmogus. Geriausia, ką gali padaryti – nesureikšminti to. Leisk sau negalvoti apie egzaminus kaip apie gyvenimo pradžią ir pabaigą. Tai tik vienas slenkstis, viena stotelė. Kaip neseniai kažkas komentaruose rašė, tai tik vienas perėjos ruožas. Jis gali būti baltas, gali būti juodas – bet niekada neleisk, kad sistema sužlugdytų Tave kaip žmogų. Jei nepavyks, dėk „ant tos Lietuvos“, kaip neseniai pasielgė Vilniaus miesto tarybos narys. Išvažiuok. Ir grįžk pakeisti sistemos.
Apie mane
Mokyklą baigiau šiais metais. Įstojau, savo svajonę įgyvendinau. Rugsėjo pirmąją žingsniuosiu į pasirinktą universitetą. Vis dėlto paskutiniai metai atnešė daug streso ir įtampos, su kuria niekas nepadėjo dorotis. Esu įsitikinusi, jog laikas pradėti galvoti apie psichologinį moksleivių ruošimą egzaminams. Norisi daugiau kalbėti apie stojimų sistemos ydas, tačiau pirmiausia reikalinga skubi pagalba tiems, kurie jau yra sistemoje ir niekaip nebus išgelbėti, nebent išmoks gelbėtis patys. O galbūt mieli valdininkai, netyčia mestelėję akį, suvoks, kaip būtina iš pagrindų imtis pertvarkų.
