aA
Laukinių gyvūnų apsaugos negalima primityviai supriešinti su ūkiu.
Linas Jonauskas
Linas Jonauskas
© DELFI / Tomas Vinickas

Visas pasaulis šneka, kad nyksta daugybė rūšių ir ekosistemų, kad reikia galvoti, kaip šį nykimą stabdyti, o ne dar labiau skatinti. Beje, mūsų žemės ūkio ministrė, įpykusi už tai, kad „vienas vilkas yra svarbesnis už dešimtis išdraskytų, merdinčių avių ar ožkų“, ir sarkastiškai siūlanti visą Lietuvą įrašyti į Raudonąją knygą, nežino, kad vilkai mūsų šalyje nėra griežtai saugomi, kad jų nėra ir Raudonojoje knygoje.

Šie plėšrūnai kasmet medžiojami pagal medžioklės sezonui nustatomą limitą. Kiek galima jų sumedžioti, sprendžiama pagal mokslinius duomenis, derinant gamtos apsaugos ir ūkininkų interesus.

Kvota paskirstoma atsižvelgus į į vilkų apskaitos duomenis ir jų padarytos žalos atvejus.
Vasarą, kai vilkų medžioti negalima, gali būti išduodami specialūs leidimai sumedžioti vadinamuosius probleminius, t. y. keliančius pavojų vilkus. Dar birželio viduryje, vos pasigirdus pirmiems pranešimams apie vilkų daromą žalą raštu informavau visas Lietuvos savivaldybes apie tokią galimybę, tačiau dėl galimybės sumedžioti probleminius vilkus kreipėsi tik dvi savivaldybės – Anykščių ir Alytaus rajonų. Aplinkos apsaugos agentūra leido Anykščių rajone sumedžioti 4 vilkus. Netrukus leidžiamų sumedžioti probleminių vilkų skaičius bus nustatyta ir Alytaus rajonui.

Ką ir kalbėti, ne tik ministrei ar man, bet ir daugeliui žmonių skauda širdį dėl kiekvieno vilko suėsto gyvulio, tačiau vien valstybės pastangų nepakanka, kad to širdagraužio būtų gerokai mažiau. Pirmiausi ūkininkai turi labiau rūpintis savo gyvulių apsauga nuo plėšrūnų. Kuo daugiau priemonių, tuo geriau.

Visų pirma nakčiai gyvulius reikėtų suginti į tvartą. Nesaugi avis – lengvas grobis vilkui. Laukuose paliekamiems gyvuliams saugoti labiausiai tinka elektrinis piemuo, tik naktį jis turi būti gerai matomas – kelių juostų, tankesnis nei įprastai. Kaip papildoma apsaugos priemonė gali būti naudojamos vėliavėlės. Jomis aptvertas plotas turi būti uždaras, nes vilkas eis ratu aplink jas tol, kol suras neužtvertą plotą.

Laiko patikrinti gyvulių sargai yra aviganiai šunys. Specialios veislės, pvz., Podhalės aviganiai arba Turkmėnų Alabay aviganiai, veisiami ir Lietuvoje. Šie šunys yra pakankamai dideli ir stiprūs, kad apsaugotų bandą nuo plėšrūnų.

Neretai nuo vilkų nukenčia kiemsargiai šunys. Patikimiausia būdas jiems apsaugoti – įrengti tvirtą voljerą. Jokiu būdu negalima palikti kiemsargio pririšto prie grandinės – tokiu atveju jis negalės nei pabėgti nuo vilko, nei nuo jo apsiginti.

Pasirodo, žemės ūkio ministrė taip pat nežino, kad ūkininkas nėra paliktas likimo valiai. Už vilkų padarytą žalą jis gauna kompensacijas. Ir jos skiriamos nepaisant, ar gyvulys buvo paženklintas ir registruotas. Jeigu ūkininkui rūpi jo gyvulių saugumas, jis gali gauti paramos prevencijos priemonėms. Matyt, negirdėjo ministrė ir apie tai, kad Lietuva, stodama į Europos Sąjungą, įsipareigojo saugoti gamtą, taip pat ir vilkus, ir gavo milijardinę paramą kaimui.

Norėtųsi ministrei priminti ir tai, ką žino kiekvienas moksleivis, – kad vilkas yra ne tik ūkininkų baubas, bet ir sanitaras, medžiojantis sergančius gyvūnus, reguliuojantis kanopinių (elnių, stirnų, šernų) ir bebrų populiacijas.

Beje, šie žvėrys ir miškui, ir ūkininkams pridaro nemažos žalos.

Gerbiama ministre, man svarbiausia – žmogus. Tačiau kažkas turi rūpintis ir gamta. Nors bebrai, stirnos, lapės, vilkai ir kiti gyvūnai neįrašyti į Raudonąją knygą, juos taip pat reikia saugoti, nes jie yra mūsų turtas, mūsų gamta.

Išsamiau padiskutuoti, kodėl ir kaip reikia saugoti gamtą, visada galite su savo naujuoju partijos pirmininku. Tikiu, kad jis pamokys ir patars.