Pasak aktyvaus Kurklių bendruomenės nario istoriko Norberto Černiausko, 1928 m. šioje vietoje, priešais Šv. Jurgio bažnyčią Nepriklausomybės dešimtmečio minėjimų vajaus metu buvo suformuotas skveras ir pastatytas paminklas Vasario 16-ajai bei žuvusiems vietos Nepriklausomybės kovų savanoriams.
Gyventojams tai buvusi itin sakrali ir simboliška vieta – jų kraštietis Steponas Kairys buvo signataras bei vienas svarbiausių Vasario 16-osios akto teksto autorių, o kurklietis Martynas Kukta S. Kairio pasirašytą dokumentą slapčia išspausdino ir paleido į platųjį pasaulį! 1936 m. šalia paminklo fotografavosi vietos šaulių būrys su savo vadu, vietos mokytoju ir būsimuoju partizanų signataru – Juozu Šibaila.
Šeštojo dešimtmečio pradžioje sovietų okupacinė valdžia be jokių ceremonijų pakeitė skverą: „pagal naujausias madas čia atsiranda Raudonosios armijos karių ir rekrūtų kapinės, o buvusio paminklo vietoje išdygsta naujasis (anot dabartinio Rusijos ambasadoriaus, labiau pabrėžiantis bendrą istoriją) paminklas. 2007 m. vieta dar kartą atnaujinama ir Šv. Jurgio bažnyčią toliau stropiai bei iškilmingai saugo automatininkas жорикas“ (citata iš Norberto Černiausko socialinės paskyros).
Štai šitaip – be jokių peticijų, Kultūros paveldo komisijų, komitetų ir departamentų leidimų, piketų ir mitingų vienas paminklas pakeičiamas kitu. Buvo tokie laikai. Ir tokie okupantų įstatymai. O vietos gyventojų, kuriuos tie okupantai trėmė, šaudė ir terorizavo, jausmai niekam nebuvo įdomūs. Niekam nebuvo įdomūs ir Lietuvos Nepriklausomybės kovų savanorių kapai, šluojami nuo lietuviškos žemės paviršiaus.
Dabar jau mūsų laisvos Lietuvos įstatymai saugo tuos pagal vieną kurpalį suštampuotus žorikus Alytaus rajone, Palangoje, Raudonėje, Kurkliuose. Lietuva laikosi civilizuoto pasaulio tradicijos gerbti visų karuose žuvusių kareivių kapus, tad į Kultūros paveldo registrą įrašytose Lietuvos kapinėse stovintys paminklai pagal mūsų įstatymus yra neliečiami ir prižiūrimi valstybės.
Okupantų palikti simboliai kaip didelė kultūros paveldo vertybė saugomi taip pat. Dura lex, sed lex. Lietuviškai tariant, protas tenusilenkia kvailam įstatymui.
Šie paminklai, seniai virtę mums nedraugiškos valstybės informacinio karo įrankiais, auginančiais politinius dividendus vietiniams koloradkių gerbėjams, jau seniai įaugo į mūsų aplinką, teisę ir protus. Pripratome prie jų – juk turime kuom rūpintis čia ir dabar.
Per tuos kasdienius rūpesčius iki šiol savo sostinėje paminklo Nepriklausomybės patriarchui Jonui Basanavičiui nesugebame pastatyti, užtat kaip didelę kultūrinę vertybę Vilniaus centre saugome Stalino saulės atnešėją ir kolaborantą P. Cvirką bei Žaliojo tilto balvonus.
Dura lex, sed lex. Mūsų laisvos valstybės teismas išteisina 1991-aisiais žmones žudžiusius omonininkus, nes, pasirodo, prokurorai blogai surašė kaltinimą, pagal kurį mūsų krašte nebuvo nei okupacijos, nei karinės padėties, nei svetimos kariuomenės. Tad ir teisti nėra už ką. Nekaltas liko ir priesaiką sulaužęs prezidentas, ir Šatrija, pasirodo, nebuvo jokia ragana.
Jei jau viskas mūsų krašte taip klostosi, belieka gailėtis tų sutartinai puolamų ir gėdijamų verktinių, kurie niekaip nesupranta, kokio galo jie turi būti šauktiniais. Ką sėjame – tą ir pjauname.
