Kaip aiškina Konstitucinio Teismo (KT) pirmininkas, tarptautinės teisės ekspertas profesorius Dainius Žalimas, Lietuvos okupacija ir vėliau sekusi aneksija prilygsta 1938 m. Austrijos anšliusui ir 2014 m. įvykdytai Krymo aneksijai.
Interviu DELFI D. Žalimas sakė, kad 1940 m. birželio 15-oji yra tautos tragedijos pradžia. Profesoriaus manymu, jei ne pusę amžiaus trukusi okupacija, šiandien, tikėtina, gyventume kaip Skandinavijos šalys.
– Šįmet minime 75 metus, kai Lietuvą okupavo Sovietų Sąjunga. Seimo pirmininkė Loreta Graužinienė birželio 15 d. pakvietė dalyvauti iškilmingame Seimo minėjime, skirtame Lietuvos okupacijos 75-čiui paminėti. Apžvalgininkas Rimvydas Valatka iš to pasišaipė – esą čia tas pats, kaip moteriai švęsti išprievartavimo jubiliejų. Ką teisiniu požiūriu mums reiškia birželio 15-oji?
– Tai yra kertinė data, nuo kurios prasideda šiuolaikinės Lietuvos nelaimės, supurčiusios mūsų visuomenę. Turiu omenyje ir kelis okupacinius režimus, ir represijas prieš Lietuvos gyventojus, ir tai, ką galime vadinti pilietinės tautos stuburo laužymu. Birželio 15 d. yra tautos tragedijos pradžia. Nuo šios dienos skaičiuojamos visos nelaimės. Šią dieną reikia minėti, prisiminti ir pagerbti okupacijos aukas.
Tas pasekmes jaučiame ir šiandien. Jei ne birželio 15 d., Lietuva, tikėtina, būtų pasiekusi ne menkesnį išsivystymo lygį nei Skandinavijos valstybės. Jau nekalbu apie žmogiškas netektis.
– Praėjusią savaitę byloje dėl karo nusikaltimų ir nusikaltimų žmoniškumui už akių paskelbtas išteisinamasis nuosprendis buvusiems sovietų Specialiosios paskirties milicijos būrio (OMON) Vilniuje vadovams Boleslovui Makutynovičiui ir Vladimirui Razvodovui. Po šio teismo sprendimo kritikos sulaukė tiek teisėjai, tiek prokurorai.
Ypač stebėtasi, kad remiantis teismo nuosprendžiu esą išeina, jog 1991 m. Lietuvoje nebuvo nei karinės padėties, nei ginkluoto konflikto, nei okupacijos, nes teismas laikydamasis kaltinimo ribų nenagrinėjo, ar laikotarpis, nurodytas kaltinime, atitiko dalinės okupacijos sąlygas. Kaip vertinate dėl šios istorijos kilusį triukšmą? Kada baigėsi Lietuvos okupacija?
– Tikrai nekomentuodamas teismo sprendimo, galiu pasakyti tik tiek – reikia aiškiai sudėlioti sąvokas. Šių sąvokų jungiamoji grandis – agresija. Mane kartais stebina reiškiamos nuomonės, neva nežinia, kas yra agresija. Agresija buvo apibrėžta dar 1933 m. daugiašalėje Londono konvencijoje, buvo ir dvišalė Lietuvos-Sovietų Sąjungos konvencija, kurioje agresija buvo pakankamai aiškiai apibrėžta ir tas apibrėžimas, šiek tiek modifikuotas, iš esmės galioja iki šių dienų.
1940 m. birželio 15 d. prieš Lietuvą buvo įvykdyta agresija: įsiveržimas ginkluotosiomis pajėgomis net nepaskelbus karo. Tai ir yra dvišalėje Lietuvos-Sovietų Sąjungos konvencijoje apibrėžta kaip agresija. Tai visuotinai pripažįstama kaip vienas iš agresijos aktų. Įsiveržimo tikslas, kas buvo aiškiai deklaruota birželio 14 d. ultimatume – užimti svarbiausius Lietuvos centrus. Buvo reikalaujama patalpinti kariuomenę svarbiausiuose Lietuvos centruose. Tai ir buvo padaryta. Šio įsiveržimo pasekmė – okupacija, o okupacija taip pat yra vienas agresijos aktų. Toliau paskelbta, kad Lietuva prijungiama prie Sovietų Sąjungos. Visiems akivaizdu, kad „rinktas“ liaudies Seimas buvo tik marionetė ir jo sprendimai absoliučiai nesaisto ir negalioja.
Lietuva buvo prijungta prie Sovietų Sąjungos ir tai jau vadinama aneksija. Aneksija irgi yra vienas agresijos aktų. Aneksija, kaip agresijos akto pasekmė, tiek pagal tarptautinę teisę, tiek mūsų konstitucinės teisės požiūriu, neturi jokių teisinių pasekmių: tai yra niekinis aktas. Tiek tarptautinės, tiek nacionalinės teisės požiūriu Lietuvos būklę 1940-1990 m. reikėtų traktuoti kaip okupuotos teritorijos.
– Kaip situacija pasikeitė 1990 m. kovo 11 d.?
– 1990 m. kovo 11 d. prasideda deokupacija. Formaliai Lietuvos okupacija baigiasi, nes Lietuva atgauna savo suverenitetą. Lietuva perima tai, kas laikoma esminiu valstybingumo elementu: teritorija laikoma deokupuota, kai ji efektyviai kontroliuojama. Nuo 1990 m. kovo 11 d. vienintelės valdžios institucijos Lietuvoje buvo Lietuvos Respublikos institucijos: Aukščiausioji Taryba, Vyriausybė, teisminė valdžia. Realiai nuo kovo 11 d. Sovietų Sąjunga netenka didžiosios dalies turėtos kontrolės Lietuvos teritorijoje.
Taip, galime kalbėti apie tai, kad tam tikros Lietuvos teritorijos dalys, kur buvo dislokuota Sovietų Sąjungos kariuomenė, tebebuvo okupuotos. Bet kalbėti apie visą Lietuvos teritorijos okupaciją tikrai negalima, nes Lietuvos valdžios institucijos turi pakankamai efektyvią teritorijos dalies kontrolę. Tą liudija ir vėlesni įvykiai – tiek balandžio, tiek sausio mėnesio ultimatumai Lietuvai, kad Lietuva privalo atkurti Sovietų Sąjungos konstitucijų galiojimą, vėl paklusti Sovietų Sąjungos nurodymams ir atšaukti Kovo 11-osios aktą.
Taigi Sovietų Sąjunga išlaikė tam tikrą kontrolės laipsnį, tačiau jis nebuvo pakankamas okupacijos režimui. Priminsiu 1991 m. sausį, kai buvo mėginama sunaikinti Lietuvos Respublikos nepriklausomybę – tikslas buvo reokupuoti. Buvo parengtas specialus planas, pagal kurį Lietuvos teritorijos valdymas turėjo pereiti į Sovietų Sąjungos gynybos ministerijos rankas.
Teisiškai galima pasakyti, kad jungiamasis visa ko žodis – agresija. Vienas agresijos aktų – svetimos kariuomenės dislokavimas šaliai nesutinkant. 1990 m. kovo 11 d. yra skiriamoji riba, kada okupacija baigiasi. Tačiau šalyje, be Lietuvos sutikimo, toliau tebėra svetima kariuomenė. Tai irgi agresijos aktas, kaip 1991 m. sausio įvykiai. Tikslas buvo aiškus – priversti Lietuvą atsisakyti suvereniteto, sunaikinti jos institucijas.
Sovietų Sąjunga vykdė atvirą karinę agresiją, tačiau reokupuoti teritorijos nepavyko: nepavyko nušalinti arba sunaikinti Lietuvos Respublikos institucijų ir perimti iš jų valstybinės valdžios funkcijų.
– Ar tai, kad įeinant Sovietų Sąjungos kariuomenei, nebuvo iššautas nė vienas šūvis, nekomplikuoja argumentacijos dėl okupacijos?
– Teisiškai nesipriešinimo faktas esmės nekečia. Gal tai labiau moralinis ir politinis dalykas. Beje, nebuvo taip, kad nesipriešino: birželio 15 d. – gera proga prisiminti pirmąją okupacijos auką – turiu omenyje Ūtos sargybos viršininką Aleksandrą Barauską. Jis mirė priešindamasis – buvo nužudytas. Tai pavyzdys, kad, nepaisant politikų sprendimo, tam tikri žmonės vykdė savo pareigą iki galo.
Teisiškai tai ta pati situacija, 1938 m. susiklosčiusi su Austrijos anšliusu. Tai tokia pati situacija, kokią šiandien turime su Krymu: Ukraina praktiškai irgi Krymo aneksijai nesipriešino. Niurnbergo karinis tribunolas yra aiškiai pasisakęs šiuo klausimu: Austrijos anšliusas taip pat buvo agresija, po kurios sekė okupacija. Yra paprasčiausia formulė: nukentėjusios valstybės sutikimas su agresija negalioja ir Niurnbergo tribunolas apie tai pasakė dar išraiškingiau: esminis veiksnys buvo ne Austrijos sutikimas, o Vokietijos karinė galia, kuri būtų buvusi panaudota.
Atkreipčiau dėmesį, kad praktiškai nė viena 1940 m. egzistavusi civilizuota valstybė niekada nepripažino Lietuvos aneksijos. Tai irgi rodo valstybių požiūrį. Lygiai taip pat dabar nepripažįstama Krymo aneksija.
– Kas 1940-1990 m. buvo teisėta Lietuvos valdžia?
– Tarptautinėje teisėje yra valstybės tęstinumo koncepcija. Valstybė išlieka kaip tarptautinės teisės subjektas nepaisant jos teritorijos okupacijos ir nepaisant jos valdžios institucijų sunaikinimo. Be abejo, valstybės galimybės realizuoti savo suverenias teises yra suspenduojamos. Didelę to laiko dalį Lietuva neturėjo jokios teisėtos valdžios. Galima kalbėti tik apie epizodus: galbūt kažkuria prasme 1941 m. Vyriausybė, 1949 m. Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio taryba.
Tačiau iš esmės tik 1990 m. kovo 11 d. Aukščiausioji Taryba vėl yra tos pačios Lietuvos valstybės nauja valdžia. Nors didžiąją 1940-1990 m. laikotarpio dalį Lietuvos centrinių valdžios institucijų nebuvo, visą tą laikotarpį Lietuva išsaugojo tam tikras valstybės institucijas – diplomatines atstovybes Vašingtone, Londone, prie Šv. Sosto.
Apskritai Lietuvos, Latvijos ir Estijos nepriklausomybės atkūrimo procesas, tęstinumas, kada 50 metų okupuota teritorija, centrinės valdžios institucijų nėra, išsaugomos diplomatinis atstovavimas, yra unikalus atvejis tarptautinės teisės istorijoje. Praktiškai tam palyginimų nėra. Tai rodo, kad teisiniu požiūriu viskas pakankamai aišku: agresija negali būti teritorijos įgijimo pagrindu.
– Sakėte, kad nė viena civilizuota valstybė nepripažino 1940 m. Lietuvos aneksijos. O kaip yra su Sovietų Sąjungos teisių perėmėja Rusija ir jos vadovų pareiškimais, kad okupacijos nebūta?
– Situacija unikali, nes vienaip yra pagal 1991 m. liepos 29 d. Lietuvos ir Rusijos sutartį dėl tarpvalstybinių santykių pagrindų, kitaip – pagal viešus pareiškimus. Vieši pareiškimai akivaizdžiai prieštarauja sutarčiai, nes jos preambulėje pripažinta ir neteisėta Lietuvos aneksija. Tačiau akcentuočiau ne tai, o pirmą sutarties straipsnį, kuris neriboto galiojimo ir pripažįsta Lietuvos Respublikos valstybinį statusą pagal 1990 m. kovo 11 d. aktus.
Tai reiškia vieną paprastą dalyką: 1990 m. kovo 11 d. nebuvo paskelbta nauja valstybė, tai nebuvo nepriklausomybės paskelbimas, tai yra atkuriamas egzistuojančios valstybės suverenitetas.
Pripažindama tokį Lietuvos statusą pagal Kovo 11-osios aktus, Rusija pripažįsta viską, įskaitant tai, kad Sovietų Sąjunga įvykdė agresiją prieš Lietuvos Respubliką ir kad Lietuvos Respublika neišnyko, neišstojo iš Sovietų Sąjungos sudėties. Dėl to visi dabartiniai Rusijos pareiškimai, kurie intensyvesni nuo 2000 m., nesuderinami su šia sutartimi. Tačiau sutartis galioja.
– Kokia vieta okupacijos istorijoje tenka partizaniniam judėjimui?
– Sovietų okupacijos metais Lietuvos Respublikos piliečiai, kurie laikė save ištikimais Lietuvos Respublikai, susiorganizavo. Ir tarptautinėje teisėje yra savanorių būriai, jiems pripažįstamas ginkluotųjų pajėgų statusas. Partizanai buvo Lietuvos Respublikos kariuomenė, ginkluotosios pajėgos, turėjusios savo politinę vadovybę, kurią galima laikyti teisėta Lietuvos Respublikos valdžia – turiu omenyje Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio tarybą.
Tokia šiandien konstitucinė koncepcija, įtvirtinta KT aktuose. Aš suprantu, kad gal ne visi pasaulyje su tuo sutiktų, bet mes turime laikytis savo pozicijų. Galų gale, valstybės formuoja tarptautinę teisę. Mes neturėtume abejoti tuo, kas akivaizdu mums patiems: kad 1940 m. prieš Lietuvą įvykdyta agresija, 1991 m. buvo vykdomi agresijos veiksmai – Sausio įvykiai, Medininkų žudynės, ginkluotųjų pajėgų siautėjimas. Pats Sovietų Sąjungos kariuomenės dislokavimas, OMON būrių formavimas ir išlaikymas jau yra agresijos aktas.
