Visų pirma, šis pasisakymas dar kartą atvėrė Pandoros skrynią, kurioje slypi visiems gerai žinoma sudėtingų Lietuvos visuomenės santykių su homoseksualumu istorija. Beje, į tokius santykius ypač jautriai reaguojama dabar, kai (norėčiau pridurti – pagaliau) svarstoma tos pačios lyties asmenų santuokos problematika.
Lietuvos požiūrį į homoseksualumą iš esmės formuoja (tai, ką pasakysiu, iš tiesų – jokia naujiena) didžiąja dalimi konservatyvi vietos intelektualų pakraipa ir – ypač – viešai su pasididžiavimu demonstruojamas krikščioniškasis katalikiškasis identitetas. Taip „tradicijos“, „šeimos“ ir „asmens laisvės“ sąvokos tampa kertinėmis nuolat atsinaujinančiame diskurse apie homoseksualumą apskritai arba specifinėse situacijose, tokiose kaip liūdnai pagarsėjęs „Ten Walls“ komentaras.
Neketinu ilgam apsistoti ties „tradicija“ ar „šeima“ visų pirma dėl to, kad šios sąvokos yra labai išsamiai ir vaizdingai aptartos kompetentingų asmenų ir, antra, dėl to, kad nuoširdžiai manau, jog problema daroma tuščioje vietoje. Iš visų diskriminacijos formų homofobija man atrodo pati juokingiausia: iš esmės ir iš principo tai neturėtų būti problema.
Pavyzdžiui, aš esu vegetaras. Dėl šios priežasties mano adresu būna nukreipta nemažai juokelių, žodinių patyčių (ypač dėl to, kad esu tėvas – prie šios temos dar norėsiu kada nors sugrįžti) ir, retkarčiais, sulaukiu diskriminacijos.
Žinoma, negaliu pateisinti tokios žmonių reakcijos į save, tačiau yra šis tas, kas padeda man juos suprasti. Tai yra: iš tiesų noriu pakeisti žmonių gyvenimo būdą, noriu pakeisti jų požiūrį į gyvūnų žudymą. Man ne tik rūpi laikytis savo visiškai teisėtai pasirinktos dietos, kurioje nėra vietos žiaurumui, aš noriu, kad ir kiti žmonės taip elgtųsi. Kitaip tariant, aš metu iššūkį „tradicijai“.
Taip mąstydamas galiu suprasti ir kitas diskriminacijos formas. Pabrėžiu: suprasti, bet ne pateisinti.
Kita vertus, net ir turėdamas lakią fantaziją, niekaip negaliu įsivaizduoti homoseksualumo keliamos grėsmės. Nė vienas homoseksualas nebando „atversti“ heteroseksualų į savo pusę. Jie nekelia grėsmės nė vienai, net ir labiausiai „tradicinei“ šeimai. Neteko nei matyti, nei girdėti nė vieno LGBT parado, kuriame būtų skambėję šūkiai: „Ei, heteroseksualai! Meskit savo šeimas ir žygiuojam kartu!“ Visi šie žmonės („kita veislė“ kaip teigiama vienoje iš kvailiausių „Ten Walls“ pasisakymo pastraipų) teprašo moralinio ir institucinio pripažinimo: kad jie turi teisę gyventi savo gyvenimą taip, kaip jie patys nori.
Galvoti, kad tradicinei šeimai iškyla grėsmė dėl to, kad kitokio tipo šeima nori būti teisėta yra taip pat „išmintinga“, kaip ir manyti, kad mano raudonam automobiliui kyla pavojus dėl to, kad kažkas kitas nori nusipirkti mėlyną. Ką jūs sakote, mėlyną automobilį?! Ir kur ritasi pasaulis? Argi jie nesupranta, kaip svarbu išsaugoti raudonus automobilius? Tu nori mėlyno? Na gerai, bet tik nesugalvok juo važinėtis – tai nepadoru. Laikyk savo mėlynam garaže, kad mano vaikai šiukštu nepamatytų. Dieve mano, kas bus toliau? Žali automobiliai? Geltoni? Balti? O tada kas – MŽGB paradas??
Tačiau, būtina aptarti ir kitą šios istorijos pusę; ji kaip tik ir yra labiau susijusi su panašiais į „Ten Walls“ – žinomais menininkais – kuriems, kaip ir visiems kitiems menininkams, saviraiškos laisvė yra kūrybingumo šaltinis. Prieš tęsdamas turėčiau priminti, kad „Ten Walls“ atsiprašė už savo žodžius, leisdamas suprasti, kad iš tiesų negalvoja taip, kaip yra parašyta. Nuoširdus ar ne, šis žingsnis kelia pagarbą. Deja, nedaugelis jo vietoje atsidūrusiųjų būtų (ir yra) taip pasielgę. Atsiprašymas – tai ne banalus veiksmas, jam atlikti reikalingas orumas. Marijus Adomaitis tai padarė, todėl jis tikrai nusipelno antros galimybės įrodyti, kad yra tolerantiškas, turintis atvirą požiūrį žmogus, kuris gyvena šiame laikmetyje, o ne viduramžiais.
Todėl liūdnai pagarsėjusį „Facebook“ įrašą naudosiu savo retorikoje ne kaip asmeninį išpuolį prieš muzikantą, bet kaip progą aptarti panašių pasisakymų prigimtį. Tarp kitko, jei p. Adomaitis, remiantis jo paties teigimu, iš tiesų gailisi savo poelgio, jis turėtų džiaugtis, kad šis pasisakymas gali būti naudingas iškeliant homofobijos klausimą visu rimtumu.
Mano nuomone, iš tiesų pagrindinė problema yra ta, kad tokio tipo komentarai visada remiasi nuo seno išlikusiais stereotipais, neturinčiais jokio realaus pagrindo. Adomaičio įraše galima pastebėti tris tokius stereotipus. Pirma, homoseksualai vadinami „kita veisle“. Neketinu čia išsiplėsti, tik priminsiu, kad lygiai taip pat manė Hitleris ir dėl to homoseksualai buvo žudomi koncentracijos stovyklose.
Antra, p. Adomaitis prisimena pokalbį su kolega Lietuvos muzikantu, kurį, neva nutildė paklausdamas: „Ką darytum, jei sužinotum, kad tavo sūnui 16 metų gimtadienio proga jo vaikinas jam rudę (anusą) drasko?” Norėčiau ir aš p. Adomaičio paklausti: o ką, jei jūsų dukros rudę draskytų jos vaikinas? Kuo, jūsų nuomone, skiriasi nepilnamečių seksualinė prievarta tarp homoseksualų ir heteroseksualų?
Trečias įžeidimas, ko gero, yra pats pavojingiausias. „Ten Walls“ prilygino homoseksualumą pedofilijai, kas, nelaimei, rodo dviejų visiškai skirtingų dalykų painiojimą ir nesupratimą. Svarbiausia net ne tai, kad homoseksualumas nėra nusikaltimas, o pedofilija – yra, bet tai, jog nėra JOKIO RYŠIO, pirma, tarp seksualinio potraukio ir, antra, patologinio iškrypimo. Tai žinoma dar nuo 1978-ųjų, kai buvo paskelbtas svarbus Grotho ir Birnbaumo tyrimas, vėliau patvirtintas keliais eksperimentais, iš kurių žinomiausias Freund et al., paskelbtas 1989-aisiais ir Jenny et al., 1994-aisiais. Šie tyrimai net nėra labai nauji. Būtų užtekę pavartyti knygas.
Šiandien labai madinga pedofilija kaltinti kunigus. Tai, žinoma, yra labai rimta problema, kurią reikia nedelsiant spręsti (ir tikiuosi, kad Popiežius Pranciškus, sprendžiant iš jo progresyvaus mąstymo, imsis žygių šia linkme), tačiau šis kaltinimas iliustruoja klaidingą mąstymą: jeigu esama kunigų, kurie yra pedofilai, tada jie yra ir homoseksualai. Kita vertus, mano minėtieji tyrimai rodo, kad patologinis seksualinis potraukis vaikams yra specifinis, jis nei homoseksualus nei heteroseksualus taip, kaip šios sąvokos suprantamos suaugusiųjų. Pedofilija yra pedofilija ir taškas. Vienas iš įrodymų – daugelį pedofilų, tvirkinančių tos pačios lyties vaikus, suaugusiųjų pasaulyje seksualiai traukia kitos lyties asmenys.
Dalykai daug labiau komplikuojasi (bjauriąja, ne madingąja prasme), kai iš statistikos sužinome, kad maždaug pusė seksualinės prievartos prieš vaikus atvejų įvyksta šeimoje. Ir – labiausiai šokiruojantis faktas – kad daugelis suaugusiųjų, užsiimančių siaubinga vaikų seksualinio turizmo veikla, yra heteroseksualūs vyrai, turintys žmonas ir vaikus.
Ak! Kaip mes visi mylime seną gerą tradicinę šeimą, tiesa?
Galiausiai, derėtų pasakyti keletą žodžių apie patį tokių pareiškimų atsiradimo socialiniame tinkle ar kitoje viešojoje medijoje faktą. Marijus Adomaitis ir kiti panašūs į jį yra viešieji asmenys, žmonės, kurie iš to gauna pinigus, garbę ir dėmesį. Kartu reikia prisiimti ir atsakomybę: šie žmonės turi teisę galvoti, ką tik nori, tačiau jų pareiga yra labai atsargiai reikšti nuomonę bet kokiais klausimais, peržengiančiais jų kompetencijos ribas. Ypač, kai ta nuomonė susikerta su pripažintomis teisėtumo ir moralės normomis. „Asmeninė laisvė“ yra pagrindinis „Ten Walls“ gynėjų argumentas: vaikinas turi teisę sakyti, ką tik jis nori. Be to, tęsia gynėjų choras, tai nesusiję su menu ir menininko profesija: menas ir politika neturi nieko bendra. Kaip visi žinome, dėl savo pasisakymo „Ten Walls“ boikotavo įvairūs festivaliai, daugeliui žmonių jo nuomonė pasirodė pasibjaurėtina.
Taigi, klausimas išlieka: ar „Ten Walls“, argumentuodamas asmenine laisve, turi teisę sakyti, ką tik nori ir vėliau išsisukti nes yra „menininkas“?
Ne, negali.
Negali, jei tai, ką jis nori paskelbti yra prietarais persunkta, argumentais nepagrįsta ir agresyvi neapykantos kupina tirada. Dar mokykloje išmokome, jog teisės ir laisvė nėra neribotos – jos pasibaigia ten, kur pažeidžiamos kitų žmonių teisės ir laisvės.
Iš tiesų, jeigu mes vertiname laisvę, neturėtume jos nupiginti sumesdami į tą patį katilą su tokiomis sąvokomis kaip „pagarbos stoka“, „arogancija“, „ekshibicionizmas“ ir „Nagi, aš tik buvau sąžiningas!“
Bet, žinote ką? Turiu gerų naujienų ir turintiems tokią nuomonę. Jiems norėčiau pasiūlyti puikią galimybę, kurią jie gali visiškai laisvai praktikuoti bet kuriuo metu bet kurioje vietoje. Kalbu apie galimybę užsičiaupti, pasilaikyti savo nuomonę sau ir kalbėti tik apie tai, ką jie išmano, o ne apie tai, ką tiesiog jaučia. Tai nieko nekainuoja, apsaugo garbę ir nuo finansinių nuostolių, ir dėl to niekas neišbraukia iš pagrindinių muzikinių festivalių dalyvių sąrašų.
„Ten Walls“ – labai geras muzikantas, kuris padarė didžiulę klaidą, sukėlusią pavojų jo karjerai ir asmeninei reputacijai. Mes visi tikimės, kad šią klaidą jis išnaudos asmeninei atgailai ir tam, kad padėtų savo visuomenei kovoti su homofobija, kurią kursto niekuo nepagrįsta įvairumo baimė bei kvaili sulyginimai su pedofilija.
