Daug kam nepatiko Vingio parke vykusi rusų šventė. Miesto valdžia mano, kad viskas gerai, ir gal jie teisūs (nors ši miesto valdžia šiaip jau mėgsta viską, kas ne Artūro Zuoko sugalvota, tik todėl dar nenugriovė Gedimino pilies). Dauguma lankytojų ten buvo nusiteikę civilizuotai ir tankais lietuviams negrasino, kaip per Euroviziją. Civilizuotai, žinoma, išskyrus tuos, kurie nusiteikę kitaip ir dėvi marškinėlius su Putinu, o koloradų spalvos tokios vaiskios, kad net ir juostelės nereikia: kur ne kur žybteli pajuodę dantys ir prarūkyti ūsai, ir štai prašom natūralus koloradas, juoda ir auksinė, pergalės spalvos.
Teisybės dėlei, galingos motulės Rusijos patriotų, kurie visai kaip matrioškos (iš išorės matrioška, atidarai – o viduje dar viena matrioška) nebūtina ieškoti Vingio parke per specialią šventę: paklauskite Kalvarijų turguje kas trečio prekiautojo, kas geresnis prezidentas – Kubilius ar Grybauskaitė, ir jis jums pasakys, kad, be abejo, Putinas, o va tiems dviem tai vieta kalėjime.
Nors žinoma, viešai marškinėlius vilktis su pagrindinės teroristų valstybės vyriausiuoju banditu reikia šiokios tokios drąsos ir užsispyrimo. Čia kaip ikimokyklinės ugdymo įstaigos auklei vilktis į darbą marškinėlius su Neringa Venckiene: net ir karštą dieną gali kilti problemų.
Tačiau ar reikia leisti tokias šventes apskritai? Manau, taip, nors aš į tokią neičiau, ir kitiems nepatarčiau. Šventė etniniu pagrindu, nes kažkur dokumente įrašyta, kad esi kitokio kraujo, negu dauguma? Nenorėčiau. Lygiai taip pat, kaip nenorėčiau vykti į kokį renginį, kuris skirtas tik lietuviams ir kur lankytojai didžiuojasi tuo, kad jų tėtis ir mama namie kalbėjo lietuviškai, o ne tuo, apie ką kalbėdavo tėtis ir mama.
Tas pats, beje, taikoma ir visoms kitoms etninėms šventėms, ne tik Kryžių ir Dainų šalyje. Kaip Ameriką XIX amžiuje ir XX a. pradžioje užplūdo nuskriaustieji ir nelaimingieji iš viso pasaulio, tada atvykėliai turėjo savo italų ir airių dienas. Bet tai buvo juodadarbių ir nelaimingųjų šventės. Atokvėpis nuo suodžių, vargo ir pergrūstų Bruklino ir žemutiniojo Manhattano daugiabučių.
Esu tikras, rusai taip Lietuvoje jau seniai taip nesijaučia, ir gerai, kad nesijaučia: jie yra šalies dalis, ir jeigu jiems reikia tokios kiek nostalgiškos veselės, gal mes juos nepakankamai mylime.
Todėl rusų šventė yra negerai patiems rusams, nes juos parodo visiems, kaip kokius nuskriaustuosius, kaip užguitą mažumą. Taip pat neskoninga ir neskanu, kaip koks liliputų cirkas ar, sakykim, asmuo, kuris eina į gėjų paradą ne tam, kad stuobrius panervinti (čia būtų viskas gerai – aš todėl ir palaikau gėjų eitynes, kad po jų būna apopleksijos priepuolių abejose pusėse, tarp labiausiai isteriškų, ir taip gamta vykdo natūralią atranką ir išlieka stipriausieji), o tam, kad jis didžiuojasi tuo, koks gimęs, ir kas nuo jo visiškai nepriklausė. Čia kaip didžiuotis lapkrityje gimus: šaunu, bet mano nuopelno tikrai nėra.
Dar viena bėda yra, kad dėl tokios šventės rusai jaučiasi ne kaip viena iš margaspalvės Lietuvos gėlių, o kaip apsupta tvirtovė, kurie gina savo tapatybę ir gyvenimo nuo žiaurių mėlynakių labusų, kurie tik tam ir įstojo į ES ir NATO, kad tik labiau mažumas engti.
Tiesą pasakius, Lietuvoje mums geriau sekasi gyvenimą įsirenginėti, negu Rusijoje jos gyventojams, ką pamatėme per dvidešimt penkerius metus. Jei netikite, pažiūrėkite, kaip Rusiškasis Pasaulis atrodo po pusmečio įdirbio Donecke. Pas mus tikrai geriau. Taip kad mes čia laimim. Mums geriau pavyksta.
Viskas būtų visai kitaip, jei tokios šventės Vingio parke vyktų kas savaitę – rusų, italų, amerikiečių, nigeriečių, indų, pakistaniečių, o žiemą – eskimų ir kanadiečių (jie labiau prie sniego ir prie slidžių pratę). Tik užsieniečių nėra daug, ir normaliai šventei organizuoti per mažai (tačiau teko girdėti, kad, pavyzdžiui, Lietuvos suomiai, kad ir kaip nedaug jų būtų, rūpestingai visi vieni kitus surenka, nė vieno nepalikdami, ir todėl užsispyrimas nugali aritmetiką).
Čia ir yra mano atsakymas ir mano sprendimas. Daugiau užsieniečių, ir visi jausis mažiau nuskriausti ir labiau įvairūs. Aš kalbu visiškai rimtai: man keista, kad Lietuva derasi dėl pabėgėlių, ir nenori imti siūlomų septynių šimtų, ir sako, mes galėsim, na, gal maksimaliai keturiasdešimt.
Aš nematau problemos. Keturiasdešimt vietų naujiems atvykėliams – tai keturi mikroautobusai iki Anglijos ir daug čipsų iš prekybos centro į kelionę (gali būti akcijiniai), kad neprailgtų. Sprendžiant iš interneto komentarų, Lietuva yra pilna tų, kas nusivylė valstybe, visuomene ir Landsbergiu, kam Lietuva nieko nedavė ir kam gyvenimas nemielas. Tai prašom, mes dar dyzelino užpilsim.
Į jūsų vietą jau laukia septyni šimtai siunčiamų iš Europos. Ir, jeigu ką, aš ne tik nesispyriočiau, kaip ožiukas, kad ko jūs mums tiek afrikiečių siunčiat. Aš sakyčiau „not problem, how say, zis good, please“, ir prašyčiau dar gyventojų.
Tik reikėtų pareikalauti prie kiekvieno atsiunčiamo, na, keliasdešimties tūkstančių eurų integravimui (šiokių tokių išlaidų bus, ypač tų išvažiuojančių mikriukams ir čipsams). Mes pabėgėlius paimsime, bet paremkite mus šiek tiek, padėkite mums, kad galėtume pagelbėti jums.
Jūs vis dar manote, kad aš juokauju. Nejuokauju. Pinigai mūsų sąskaitoje atsirastų greičiau, negu finansų ministras spėtų prisijungti prie elektroninės bankininkystės. Tai tik racionalus šalies tvarkymas.
Mes turėtume daugiau įvairovės, daugiau kalbų, daugiau švenčių parkuose ir, ką čia slėpsi, daugiau egzotinės virtuvės restoranų.
Atvykęs jaunimas galėtų su laiku tapti šauktiniais ir, patikėkite, jie, kurie pripučiamomis valtimis atplaukė iš dykumų ir liko gyvi, tikrai kausis už mus geriau, nei tie, kurie apsiverkia ir nusifotografuoja, kai jiems dingsta internetas.
Jūs vis dar manote, kad aš juokauju. Jūs klystate.
