Prezidentės pranešime į Lietuvą žvelgiama kritiškai, pripažįstama, kad šalyje yra problemų, aiškus noras jas spręsti. Tai savotiška rūpesčio ataskaita. Tuo tarpu Vyriausybė žvelgia į Lietuvą tarsi pro rožinius akinius. Esą viskas Lietuvoje gerai, problemų nėra, o jei ir yra, jos ne esminės, ne egzistencinės. Jei kas ir negerai, iš esmės, gyvenimas vis tiek gerėja ir galima ramiai skaičiuoti patogiai išsirankiotus nepablogėjusius statistikos rodiklius. Būtent toks visą dokumentą persmelkiantis požiūris lemia, jog tai – abejingumo ataskaita.
Man, kaip politikei, svarbiausios ataskaitos temos – kova su korupcija ir regioninė atskirtis – puikiai perteikia abejingumo ataskaitos „dvasią“. Tiek premjeras, tiek kiti kabineto nariai apie regionų sanglaudos svarbą, investicijų pritraukimą, darbo vietų kūrimą ir ES lėšų įsisavinimą kalbėjo taip dažnai, jog galėjai patikėti jų rūpesčiu.
Tačiau 86 lapų dokumente regionams neatsirado nei puslapio, o ir jame rašoma:
„Tarpinstitucinėje Regionų socialinių ir ekonominių skirtumų mažinimo programoje numatytų priemonių įgyvendinimas (2014 metais regionų plėtrai panaudota 106,5 mln. eurų struktūrinių fondų paramos) lemia tai, kad regioniniai pajamų ir nedarbo lygio netolygumai tebėra santykinai nedideli, registruotas nedarbas neviršijo šalies vidurkio daugiau kaip 35 procentais 9-iuose iš 10-ies regionų, bruto darbo užmokestis buvo didesnis negu 80 procentų šalies vidurkio visuose 10 regionų.“
Vyriausybė net neteigia, jog pagerino tragiškai didelį regionų atsilikimą nuo didmiesčių, nes, pasirodo, atskirtis ir nebuvo didelė problema: „Regioniniai pajamų ir nedarbo lygio netolygumai tebėra santykinai nedideli“. Kiek daug pasakoma trimis žodžiais! Pirma, nedarbas ir pajamos regionuose ir anksčiau nedaug atsiliko nuo didmiesčių, juk „netolygumai tebėra nedideli“.
Antra, Vyriausybė 106,5 mln. eurų fondų paramos sunaudojo tam, kad skirtumai išliktų nedideli, t.y. tokie, kokie esą ir buvo. Pamirštama, kad regionų politikos tikslas yra ne išlaikyti, o mažinti šį atsilikimą. Trečia, daugiausia kuo regionų srityje gali pasigirti ir nuo ko ją aptarinėti pradeda Vyriausybė – ES struktūrinių fondų paramos poveikis. Taigi jokios esminės savarankiškos politikos, išskyrus paramos skirstymą – nėra.
Kad vertindami regionų būklę neužmigtume rožiniame sapne, o perspektyva būtų ne tokia šviesi, kokią piešia Vyriausybė, kviečiu kartu pažvelgti į vieną labiausiai su regionų ateitimi susijusių rodiklių – gimnazijų reitingus. Kiek anksčiau nei Vyriausybės ataskaita pasirodė visų šalies gimnazijų vertinimas, paremtas iš tiesų svarbiais kriterijais: kokia dalis mokinių išlaiko egzaminus ir kokia dalis abiturientų įstojo į aukštąsias mokyklas pirmuoju savo pageidavimu, taigi, galima sakyti, „ten, kur ir norėjo“.
Nesunku suprasti, kad vaikai ir ypač jų ateitimi besirūpinantys tėvai labai atsakingai žiūri į tai, kokias galimybes studijuoti ir įsitvirtinti rinkoje suteikia pasirinkta mokykla. Jei tik turi galimybę, jei stengiasi vaikams atverti platesnes perspektyvas. Todėl vietos mokyklos kokybė tampa vienu svarbiausių veiksnių, lemiančių jaunuolių ateitį ir pasirinkimus. Net jei jis pats tuo nesidomi ir nebando ieškoti geresnės mokyklos, prastesnė mokymo kokybė vis tiek atsiliepia jo ateičiai, išsilavinimui ir pasiekimams.
O skaičiai rodo esant akivaizdžius skirtumus tarp regionų ir didžiųjų miestų. Ką ten didžiųjų miestų... 2015 m. gimnazijų reitinge yra 396 mokyklos. Pirmajame penketuke – 4 Vilniaus ir 1 Kauno ugdymo įstaiga.
Pirmajame dešimtuke – 6 Vilniaus, 2 Kauno, po 1 Klaipėdos ir Panevėžio mokyklą. Tarp pirmųjų 50-ties yra septynios rajono, o ne miesto mokyklos. Aukščiausiai tarp jų – Utenos rajono Užpalių gimnazija (23 vieta).
Žvelgiant į sąrašo galą pasitvirtina ta pati tendencija – tarp 10paskutinių sąraše esančių mokyklų yra vienintelė miesto mokykla, bet ir ta, tiksliai kalbant, Naujojoje Vilnioje. Tarp paskutinių 50 mokyklų tik apie 10 („apie“, nes priklauso, ką įtrauksime) yra miestų mokyklos ir šie miestai – jau dažniau nebe Vilnius ir Kaunas.
Apipildama skaitytoją skaičiais tikiuosi supratimo. Kiekviena vieta geriausiųjų eilėje yra ne šiaip sau numeris, o geresnis ar blogesnis šansas, kad mieste ar rajone gimęs ir mokyklą lankantis jaunuolis sėkmingai išlaikys egzaminus ir įstos ten, kur ir nori įstoti.
Niekam nereikia aiškinti, kiek daug tai lemia žmogaus gyvenime. O kartu matyti – kaip labai skiriasi gyvenimo kokybė ir ateities perspektyva didmiesčiuose ir regionuose. Ar rožinės Vyriausybės ataskaitos autoriai tą suvokia, kai rašo, jog regioninė atskirtis „tebėra nedidelė“?
