Žinoma, prezidentė, kalbėdama apie grėsmes, pirmiausia galvoje turi geopolitinę Lietuvos padėtį bei informacinį karą, vykstantį šalies viduje, bei realius karinius konfliktus už jos ribų. Tačiau akivaizdu, jog didžiausia grėsmė Lietuvai pirmiausia yra ne išorinė, bet vidinė, apie kurią pranešime užsiminta tik fragmentiškai – tai nuolat mažėjantis gyventojų skaičius.
Siekis paskatinti dvigubos pilietybės įteisinimą yra sveikintinas ir nuovokus, todėl tvirta prezidentės pozicija leisti tautai apsispręsti, ar keisti Konstituciją, padėtų sparčiau žengti link referendumo kartu su Seimo rinkimais 2016 metais. Tačiau valstybei pirmiausiai reikia ne piliečių su įrašu asmens dokumente, o gyvenančių, dirbančių ir mokančių mokesčius Lietuvoje.
Nacionalinio saugumo motyvai prezidentės metiniame pranešime bei vykdomoje politikoje yra vienos krypties – orientuoti į išorines grėsmes, tarptautinio saugumo situaciją. Kalbėdama apie savo tiesioginės atsakomybė sritį – užsienio politiką – ji deklaravo, jog Lietuva tapo vertinama dėl savo tvirtos pozicijos ir požiūrio, tačiau kyla klausimas, ar kartais ne per dažnai skubame užimti labai kategorišką poziciją, kuri ilgam sugriauna tolimesnes bendradarbiavimo galimybes.
Didžiausias iššūkis – demografinė šalies padėtis – nėra adekvačiai įvertinama ir yra akcentuojama kaip visų ekonominių ir socialinių blogybių pasekmė, o ne priežastis. Atsakomybė priimti sprendimus, pareigos jausmas ir pilietiškumas šiame kontekste galėtų pasireikšti visa apimtimi – pirmiausia naikinant ne atskiras blogybes, susijusias su viena ar kita institucija, o peržiūrint ir brėžiant aiškią tolimesnę valstybės vystymosi kryptį.
Socialinis modelis – svarbiausias pastarojo meto politinių diskusijų objektas – dėmesio susilaukė ir metiniame pranešime. Socialdemokratų Vyriausybė yra pirmoji, kuri ryžosi pabandyti iš esmės peržiūrėti valstybės ilgalaikio socialinio vystymosi kryptį.
Tam reikia daug drąsos ir ryžto, nes tai yra politiškai labai jautrus dalykas, kuris dėl įvairių interesų grupių spaudimo populiarumo reitingų neprideda. Tačiau sutinku, jog tokios svarbos pokyčių negalima stumti buldozeriu, būtina platesnė diskusija ir konsultacijos su visais socialiniais partneriais. Bet esminiai pokyčiai galėtų padėti mūsų valstybės piliečius susigrąžinti ne tik įrašais pasuose.
Visgi modelio turinys ir kryptis dar reikalauja platesnės diskusijos, kadangi emigruojančių žmonių srautas akivaizdžiai rodo, jog daugelis jų pirmiausia renkasi valstybes, kuriose išvystytas socialinis modelis yra orientuotas į darbuotojo apsaugą, socialinį saugumą ir garantijas. Egzistuoja populiarus viešosios erdvės mitas, jog tik pirma sukūrus liberalią darbo santykių ir ekonomikos sistemą, vėliau galima tikėtis bendrą gerovę labiau paskirstyti progresyvesnių mokesčių ir platesnio socialinio sektoriaus pagalba. Visgi jis nėra absoliutus.
Slovėnija, kuri nuo pat savo nepriklausomybės pradžios pasirinko labiau į gerovės valstybę orientuotą ekonomikos modelį, užima aukštesnę vietą nei Lietuva tiek pagal žmogaus socialinės raidos indeksą, tiek pagal sukurtą BVP dalį, tenkančią vienam gyventojui.
Taigi nėra dogmatiška, jog Lietuva turi pirmiausia imtis darbo santykių liberalizavimo, tad ir pats socialinio modelio turinys dar turi būti labai gerai pasvertas. Gaila, jog LR Prezidentė šiame lyderystės reikalaujančiame kontekste nesiryžta aiškiau pasakyti, kaip Lietuva turėtų kovoti su demografiniais iššūkiais ne pavienėmis priemonėmis, o sisteminiais pokyčiais.
Brandesnių demokratijų patirtis rodo, jog pilietiškesnė, sąmoningesnė visuomenė lengviau kuriama ne nacionalinio saugumo grėsmių ir karinės parengties fone, bet atviros, socialiai saugios ir bendradarbiaujančios politinės lyderystės pagalba.
Džiugu, kad prezidentės metinis pranešimas jau nebeskamba kaip vienišos kovotojos su neteisybėmis išpažintis, tačiau ryžto imtis ne tik populiarumą auginančių pozicijų dar nėra pakankamai.
