„Šią savaitę Vokietijoje vykstant Didžiojo septyneto susitikimui, stiprėja raginimai išeiti iš diplomatinio akligatvio su Rusija dėl Ukrainos. Tačiau norais grįstas galvojimas – prasčiausias pagrindas politikos kūrimui", - rašo L. Linkevičius.
Jo teigimu, tai buvo tiesa 1967 m., kai tuometinis Belgijos užsienio reikalų ministras Pierre‘as Harmelis paskelbė ataskaitą, skatinančią diplomatinius susitarimus su Sovietų Sąjunga, kuri galiausiai virto atšilimo politika.
„Ataskaita buvo paskelbta sunkiu Vakarų aljansui laiku. Prancūzija pasitraukė iš NATO karinės vadovybės struktūros, JAV norėjo sumažinti savo buvimą Europoje, o balsuotojai Vakaruose norėjo mažinti išlaidas gynybai. Na, o Sovietų Sąjunga žaidė sumanų žaidimą „skaldyk ir valdyk“, siūlydama viliojančius dvišalius susitarimus? Girdėta?", - klausia ministras nuomonėje, paskelbtoje The Wall Street Journal.
„Tačiau šiuo metu situacija Europoje stipriai skiriasi. Šaltojo karo metais ideologinė pasidalijimas buvo realus. Šiuo metu tėra Kremliaus struktūra, šiuolaikinės Rusijos sugalvota, siekiant pridengti reformos nesėkmes. Tai nėra rimta alternatyva Vakarų liberaliai demokratijai. Rusija yra politiškai ir ekonomiškai integruota į pasaulį, Tarybų Sąjunga niekada nebuvo taip integruota. NATO ir Europos Sąjunga siūlė jai įvairiais būdais bendradarbiauti, kaip antai, per Europos kaimynystės politiką, tačiau ši nesutiko. Iki agresijos prieš Ukrainą Maskva sėdėjo kartu NATO ir Rusijos taryboje, Didžiojo aštuoneto susitikimuose, daugelyje diplomatinių forumų", - rašo L. Linkevičius.
Pasak jo, dar reikšmingesnis skirtumas – Tarybų Sąjunga buvo faktinė valstybė, siekianti išlaikyti 1945 m. Potsdamo konferencijos sutarties, kuri padėjo įvesti pokarinėje Europoje tvarką, sąlygas.
„Kita vertus, šiuolaikinė Rusija yra revizionistinė valstybė. Ji laiko 1991 m. Vokietijos suvienijimą pralaimėjimu ir vis dar bando tai pakeisti. Ji netgi ėmėsi misijos perrašyti istoriją: naujame dokumentiniame filme, rodytame per Rusijos valstybinę televiziją, 1956 m. nuslopintas sukilimas Vengrijoje ir 1968 m. invazija į Čekoslovakiją vadinama savaime suprantamu atsaku į Vakarų agresiją. Neseniai Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas netgi gynė Molotovo ir Ribentropo paktą – nepuolimo sutartį tarp Sovietų Sąjungos ir nacistinės Vokietijos", - teigia L. Linkevičius.
Anot ministro, yra balsų Europoje, kurie ieško P. Harmelio ataskaitoje pamokų šiems laikams. „Tačiau pasinaudokime teisingomis pamokomis. Esminis teiginys P. Harmelio ataskaitoje buvo, jog „įtampų sušvelninimas nėra galutinis tikslas“. Prioritetas, jo teigimu, buvo sustiprinti Vakarų aljansą", - sako politikas.
Jo tvirtinimu, tokia pačia logika turėtume vadovautis šiandien. NATO pajėgumai turėtų būti grindžiami blaiviomis grėsmės analizėmis, o ne iliuzijomis.
„Viskas, ką Kremlius suvokia kaip silpnumą, skatins jį daryti spaudimą. Matėme tai 1968 m., kai praėjus vos metams po atšilimo, Tarybų Sąjunga įsiveržė į Čekoslovakiją. Matome tai dabar, kai po skuboto „atšilimo“ po 2008 m. karo su Gruzija pernai Kremlius pradėjo dar vieną karą Ukrainoje.
Jei ketintume atnaujinti gerus santykius su Rusija, tai turėtų būtu paremta mūsų vertybėmis ir įsipareigojimais, o ne norais grįstu galvojimu. NATO ir ES turėtų būti pasirengusios ilgam, užsitęsusiam procesui, o ne pasiduoti vien dėl problemos išsprendimo", - tvirtina L. Linkevičius.
Pasak Lietuvos diplomatijos vadovo, kontaktai, ryšiai ir susitarimas su Rusija tebėra įmanomi, net gyvybiškai svarbūs – rusai nėra mūsų priešai. Diplomatinis dialogas su Rusija gali būti palaikomas NATO 50-ies narių Euroatlantinės partnerystės taryboje, kurioje yra ir daugiau rytinių partnerių, kaip antai, Ukraina.
„Lengvatoms, atsitraukimams, pasiektiems mūsų sąskaita ar derantis, apeinant mūsų sąjungininkus, nėra vietos. Tai reiškia, kad neturėtume trauktis atgal, kalbant apie paramą Ukrainai ar kitoms Rytų partnerėms. Turime padėti joms stiprinti gynybą ir atsparumą Rusijos hibridinėms atakoms", - sako socialdemokratas.
„Kalbant plačiau, neturėtume dvejoti dėl NATO atvirų durų politikos ir mūsų galutinio tikslo – Europos, vientisos, laisvos ir taikios. Nesutinkame ir nesutiksime su Kremliaus „naujuoju normalumu“, pagrįstu pasenusiu požiūriu į įtakos sferas ir nulinį mentalitetą. Nereikėtų per daug baimintis nuvilti Rusiją. Užuot taip darę, turėtume labiau baimintis nuvilti savo žmones. Mes, Europos pasienio valstybės, turėtume būti užtikrintos NATO yra pasirengusi, prisitaikiusi, sulaikys (puolimą). Pasimokykime iš praeities", reziumavo L. Linkevičius.
