Pirmasis S. Alilujevos nekrologo sakinys buvo nulemtas jau pačią gimimo dieną 1926 metais: ji buvo vienintelė liūdnai pagarsėjusio sovietų diktatoriaus J. Stalino – vieno iš žiauriausių žudikų pasaulio istorijoje – dukra.
„Kad ir kur beatsidurčiau, Australijoje ar kokioje saloje, nė akimirkai nesilioviau buvusi savo tėvo vardo įkaitė“, – sakė moteris.
Ir iš tikrųjų: perskaičiusi nemažai moteriai skirtų nekrologų, R. Sullivan nusprendė, kad S. Alilujevos istorija labai dramatiška ir turi būti papasakota.
„Ar galite įsivaizduoti visą gyvenimą tėvo vardo – to vardo – šešėlyje?“ – retoriškai klausia biografė.
Knygą „Stalino dukra“ (Stalin‘s Daughter) ji rašė pusketvirtų metų. Darbo rezultatas – įtraukianti biografija, pasakojanti įdomios, sudėtingos ir konfliktų nuolat draskomos moters istoriją, moters, užsispyrusios ne mažiau nei tėvas, moters, karštu būdu ir inteligencija nenusileidžiančios savo motinai.
„Svarbu suprasti, kad Svetlana iš tėvo paveldėjo ryžtą, protą, tačiau neturėjo nė kruopelytės jo pykčio ir žiaurumo“, – knygoje teigia moters sūnėnas, J Stalino anūkas Aleksandras Burdonskis.
Jai niekaip nepavyko atsikratyti tėvo palikimo. Iki pat mirties 1953 metais J. Stalinas net tris dešimtmečius engė Sovietų Sąjungą. Pražudė mažiausiai 40 mln. žmonių. S. Alilujevos dukra Chris pasakoja apie sudėtingą ir siaubu paženklintą motinos vaikystę.
„Atsižvelgiant į istoriją, paprasčiausiai negalėjo būti kitaip“, – teigia ji. Nors J. Stalino dukrai ir neteko kęsti bado ir kitų baisybių, kurias patirti šalies žmones privertė jos tėvas, jos vaikystė buvo paženklinta tragedijos ženklu.
Ankstyvoji laiminga vaikystė – magiškas laikas, leistas užmiestyje su seneliais – baigėsi nusižudžius motinai Nadiai Alilujevai. Svetlanai tuomet buvo šešeri.
„Ji pasitraukė kaip priešas“, – tėvo žodžius apie motiną prisimena Svetlana.
Prisimena, kad, netikėtai mirus mamai, siaubingai bijojo. R. Sullivan savo knygoje pasakoja istoriją, kurią atskleidė rašytojo Maksimo Gorkio anūkė Marta Peškova. Svetlana norėjo savo lėles rengti juodai. Savo vaikystės draugei Martai ji sakiusi: „Tai mamytės suknelė. Mamytė mirė, noriu, kad lėlės vilkėtų mamytės sukneles“.
Likusi be tėvų dėmesio, S. Alilujeva turėjo vieną vienintelį artimą žmogų – auklę. „Jos auklė buvo tikra Merė Popins, moteris, mylėjusi ją besąlygiškai, kaip savo vaiką“, – teigia rašytoja.
Nors auklė ir pasirūpino, kad mažoji Svetlana gyventų kuo įmanoma normalesnį gyvenimą, iš tikrųjų ji sukosi „pseudo caristiniame bolševikų pasaulyje, kur nebuvo prabangos, bet buvo visa įmanoma apsauga“. O už namų sienų jos tėvas engė ir žlugdė žmones.
Netrukus mergaitė suvokė tėvo galią. R. Sullivan savo knygoje pasakoja, kaip keturiolikmetė Svetlana vieną dieną pamatė mokykloje verkiančią draugę. Galios (toks buvo mergaitės vardas) tėvas naktį buvo sulaikytas, o motina jai perdavė laišką, kuris per Svetlaną turėjo pasiekti patį J. Staliną.
Paauglė tą patį vakarą padarė, ko prašyta – matant Politinio biuro nariams. J. Stalinas tiesiog įsiuto.
„NKVD niekada neklysta. Kartais tenka imtis veiksmų ir prieš tuos, kuriuos myli“, – dukrai aiškino J. Stalinas. Nors Galios tėvas ir buvo paleistas, Svetlana išmoko skaudžią pamoką: „Žmogaus gyvybė tiesiogiai priklauso nuo vieno mano tėvo žodžio“.
Merginos pasaulis pradėjo aižėti, kai jos širdį užkariavo Aleksejus Kapleris.
„Ji puikiai suprato, kaip tai pavojinga. Jai iš paskos visą laiką sekiojo apsauginis, ne tik saugojo, bet ir stebėjo. Kalbant apie šį ryšį, tai iš tikrųjų buvo platoniška septyniolikmetės ir 39 metų vyro (kuriam pakako drąsos ar kvailumo siekti J. Stalino dukters) meilės istorija. Kai apie tai sužinojo J. Stalinas, A. Kaplerio dienos buvo suskaičiuotos. Jis buvo sulaikytas. Svetlana puikiai suprato, kad tai jos tėvo darbas“.
Svetlanos tai neišgąsdino – ji reguliariai įsimylėdavo.
1967 metais, pačiame Šaltojo karo įkarštyje, ji paspruko į Jungtines Valstijas, išleido didelio populiarumo ir pripažinimo sulaukusius memuarus, pavertusiais ją milijoniere, tačiau pasitikėjo blogais žmonėmis ir galiausiai liko be cento kišenėje. Po kiekvienos nesėkmės ji susiimdavo ir atsistodavo ant kojų.
Kartą draugei parašė: „Visada tikėjau romantiška vyro prigimtimi, man prireikė daug laiko, kol supratau, kas jis per žmogus“. Diplomatas iš Meksikos Raoulis Ortizas, kuris su S. Alilujeva bendravo jai gyvenant Londone, knygoje sako: „Klaidinga manyti, kad Svetlana nuo kažko bėgo, tiksliau sakyti, kad ji skubėjo į priekį, visada turėjo į priekį vedusį tikslą – gyvenimą, kuris būtų kitoks, kuris atitiktų jos lūkesčius apie tai, koks tas gyvenimas turėtų būti“.
Knygos skyriuje, kurį skaitant susidaro mistinio trilerio įspūdis, R. Sullivan pasakoja, kaip S. Alilujevą „aplink pirštą apsuko“ Olgavana Wright, garsaus architekto Franko Lloydo Wrighto našlė.
„Ji manė, kad Svetlana turi daugiau nei tuos 1,5 mln. dolerių, kuriuos gavo už knygą, buvo įsitikinusi, kad ji turėjo J. Stalino Antrojo pasaulinio karo metais prisigrobto aukso. Olgavana savo pinigų neturėjo, štai kaip viskas buvo“.
Pakalbinusi S. Alilujevos draugus ir šeimos narius, tarp kurių buvo ir Portlande, JAV Oregono valstijoje gyvenanti dukra Chris, R. Sullivan buvo tiesiog sužavėta neįtikėtinu knygos herojės optimizmu: „Į vieną sudėjus visus jai per gyvenimą tekusius išbandymus – motinos netektis šešerių, artimų dėdės ir tetos sulaikymas ir egzekucija, 10 metų trukęs ją platoniškai išdrįsusio mylėti vyresnio vyro kalinimas, tetų ir pusbrolio sulaikymas, gyvenimo vyro Brajesho Singho mirtis, valdžios atsisakymas leisti už jo tekėti, Jungtinėse Valstijose kilusios problemos, kyla natūralus klausimas – ir kaip jai pakako stiprybės niekada nenuleisti rankų?“.
R. Sullivan galėjo susipažinti ne tik su slaptomis CŽV ir FTB bylomis ir dokumentais. Rašytoja turėjo unikalią progą naudotis visa medžiaga, kurią suteikė Robertas Rayle‘as, CŽV pareigūnas, J. Stalino dukrą lydėjęs į Vakarus ir tapęs draugu iki pat gyvenimo pabaigos.
Knygos apie J. Stalino dukrą autorė prisimena nemažai nervų pareikalavusį nutikimą Rusijoje.
Ketvirtą naktį Maskvoje rašytoja kartu su vyru ir dviem kolegomis iš Rusijos ir Kanados nuomojame bute pabudo nuo smarkaus beldimo į duris. Tai buvo buto šeimininkas. Apačioje laukė policija.
„Labai išsigandome“, – prisimena knygos autorė. Policijos pareigūnai norėjo į butą atvesdinti įtariamąjį, kuris prieš tris mėnesius tame pačiame bute nužudė žmogų.
Galiausiai, maždaug pusę trijų nakties, bute pasirodė aštuoni pareigūnai ir įtariamasis nužudymu. Detektyvui atsiprašius už tokį vėlyvą sutrukdymą, jam už nugaros stovėję pareigūnai pradėjo juoktis.
„Seniau mums nereikėdavo atsiprašinėti“, – rusiškai pareiškė vienas iš jų.
Būdama Rusijoje, R. Sullivan klausė žmonių, ar jiems būtų įdomu paskaityti J. Stalino dukros biografiją. Dažniausiai atsakymas buvo lakoniškas „Ne“.
„Kaip nuobodu“, – atsakė vienas paklaustasis. Visi jie klydo. „Stalino dukra“ – kerintis pasakojimas apie meilę, tragediją ir užsispyrimą bet kokia kaina išlikti, apibendrina macleans.ca.
