Savo fenomenalaus įpročio smėlio valgytoja nežada atsisakyti nei per Kūčias, nei per Kalėdas. Jau trečius metus smėlį valganti lietuvė išgarsėjo ir užsienyje.
Šiemet ja susidomėjusi Jungtinių Amerikos Valstijų televizijos kanalo FOX laida "Guinness World Records Prime Time" prašė "Lietuvos ryto" televizijos atsiųsti filmuotą siužetą apie S.Monstvilienę.
Amerikiečių prašymu kartu su filmuota medžiaga išsiųsti ir S.Monstvilienės plaukų bei nagų pavyzdžiai. Moteris tikėjosi, kad užsienio mokslininkai padės atsakyti į klausimą, kodėl ji valgo smėlį.
Tačiau tyrimų rezultatų ji taip ir nesulaukė. Į ūkininkę kankinusį klausimą negalėjo atsakyti ir Varnių gydytojai. Lietuvos medikai kol kas turi daugiau klausimų apie šį keistą potraukį valgyti smėlį nei atsakymų į juos.
Kad paaiškėtų tikroji S.Monstvilienės fenomeno priežastis, būtini tyrimai, tačiau moteris taip ir nebuvo ištirta, nes neatsirado kas ją atvežtų į Vilnių.
"Dabar man jau nebeįdomu, kodėl aš valgau smėlį. Net abejoju, ar mokslininkai sugeba ištirti tokius dalykus", - kalbėjo į garsiąją Guinnesso rekordų knygą svajojusi patekti S.Monstvilienė. Laukuvos (Šilalės rajonas) klebonas Antanas Jurgaitis moterį paguodė, kad smėlio valgymas nėra nuodėmė.
Ar atšalus orams moteris smėlį pasišildo? Šis klausimas nustebino S.Monstvilienę: "Kibirą su smėliu laikau namo priemenėje. Jei paspaudžia šaltukas, įnešu jį į virtuvę".
"Lietuvos ryto" korespondentės paprašyta, moteris sutiko paragauti keptuvėje pašildyto smėlio. "Nešildytas smėlis daug skanesnis. Man net į galvą tokia mintis nešovė, kad jį reikėtų pasišildyti", - tikino šilto smėlio paragavusi S.Monstvilienė.
Valgyti smėlį jai skaniausia tiesiai iš kibiro. Moteris juokdamasi pasakojo, kaip ją filmavęs žurnalistas iš Vokietijos paprašė smėlį susipilti į lėkštę ir kabinti jį šaukštu.
"Valgyti smėlį iš indo man atrodo nei šis, nei tas. Lėkštė - dar pusė bėdos, tačiau šaukštas smėliui valgyti visiškai netinka. Su juo aš vos įstengiau praryti keletą kąsnių", - pasakojo smėlio valgytoja.
Juokingi ūkininkei atrodo ir kai kurių žmonių patarimai, neva smėlį, prieš jį valgant, reikia išplauti ir pakaitinti, kad išnyktų jame esantys mikrobai.
Smėlį S.Monstvilienė pradėjo valgyti 1999 metų vasarą. Vieną dieną arkliu važiuodama pro karjerą su sūnumi Stanislovu ir vyru Broniumi iš ganyklos moteris pajuto nenumaldomą norą paragauti smėlio. Ji tuoj pat išlipo iš vežimo ir suvalgė keletą saujų.
Iš pradžių S.Monstvilienė smėlio užkąsdavo tik retkarčiais. Vėliau jį pradėjo valgyti kiekvieną dieną. Mažai kitokio maisto valganti ūkininkė per savaitę dažnai sukerta po 30 kilogramų smėlio.
Skaniausias moteriai yra grynas arba su moliu sumaišytas smėlis. Juo moteris maitinasi pakaitomis. Ji bandė ragauti ir durpžemio, tačiau šis dėl rūgštaus skonio nepatiko.
Keisčiausia, kad smėlį saujomis ji gali godžiai valgyti net neužsigerdama vandeniu. Be smėlio negalinti gyventi moteris dažnai jo pasiima su savimi net važiuodama į netoliese esančius Varnius. "Kai pernai pakeleivingos mašinos vežama pradėjau iš maišelio valgyti smėlį, žado netekęs vairuotojas man patarė nedelsiant kreiptis į gydytojus", - juokėsi pašnekovė.
S.Monstvilienė džiaugėsi pagerėjusia savo sveikata. Ūkininkė jau nebesiskundžia pilvo skausmais, jai nebesvaigsta galva, pagerėjo virškinimas ir regėjimas. Be to, ji priaugo svorio.
Pavalgiusi smėlio moteris pažvalėja. Tikriausiai dėl to, kad smėlyje yra dažniausiai pagyvenusioms moterims taip reikalingo kalcio. "Kodėl gyvuliai, jeigu jiems organizme ko nors trūksta, pradeda ryti smėlį? - svarstė pašnekovė. - Praėjusiais metais viena mano pusiau paralyžiuota karvė, paragavusi smėlio, iškart atsigavo. Žinoma, davėme jai ir vaistų".
Įrašai S.Monstvilienės medicinos kortelėje byloja, kad trečios grupės invalidumą turinti moteris buvo patyrusi galvos smegenų traumą. "Man tik juokas ima iš tų daktarų, - sakė jokių vaistų nevartojanti S.Monstvilienė. - Tačiau aš ant jų nė kiek nepykstu".
