Pernelyg paprasta liberalų regresą nurašyti jų lyderių ambicijoms ir apkaltinti R. Paksą ar E. Gentvilą bei kitus įtakingus ar mažiau įtakingus jų šalininkus partijos griovimu. Šį kartą susidūrė ir ambicijos, ir kai kurie instituciniai interesai, kurie, beje, iki šiol yra labai stiprūs ir pagrįsti.
Prisiminkime, kas "suplanavo" Liberalų sąjungos iškilimą, sugalvojęs, kad iš konservatorių pasitraukusį Rolandą Paksą su gana nedideliu būreliu žmonių, bet su pakankamai aukštais reitingais, reikėtų panaudoti būtent prijungiant prie Liberalų sąjungos? Tai yra bendras pačių liberalų ir Prezidento aplinkos produktas. Ši turėjo svarių argumentų: tuometiniu R. Pakso populiarumu ir antiviljamsiškomis nuotaikomis, itin nenaudingomis Prezidentui, jo aplinkai ir konservatoriams, galėjo pasinaudoti ne kas kitas, o vadinamieji radikalai: R.Pavilionis, A. Juozaitis, grasinantys skeltomis plytomis. Tad buvo pasirinkta mažesnioji blogybė - "nepaklusnųjį", ne su tais finansiniais rėmėjais susidėjusį, R. Paksą laikyti arčiau savęs. Tad ir nuolatinis Prezidentūros neigimas, kad jie niekada neprotegavo nei R. Pakso, nei Liberalų sąjungos, kiek kertasi su jos veiksmais. Įdomu būtų paskaityti, kiek ir kokių ataskaitų parengė R. Paksas, būdamas atsakingas už energetikos reikalus Prezidentūroje.
Tačiau blogiukas ir lieka blogiuku, todėl nieko keista, kad R. Paksas ir jo aplinka neteko Prezidento paramos. Tiesiog atėjo laikas.
Juo labiau, kad tam neprieštaravo ir patys liberalai, netgi paskatino patį procesą. Vertėtų prisiminti, kokį nepasitenkinimą į Liberalų sąjungą įnešė naujokas R. Paksas su savo žmonėmis. Tuo metu E. Gentvilas skundėsi, kad partijos senbuviai yra ignoruojami, kad niekas nė nebando atsižvelgti į jo ar kitų partijos senbuvių nuomonę. Ir visa tai panašu į tiesą, nes R. Paksas nė nesistengė nedemonstruoti, kad su jo reitingais ir perspektyva jis laukiamas kone kiekvienoje politinėje partijoje. Na, gal išskyrus konservatorius, gal dar LDDP ar LSDP jo nebūtų priėmę, nors pagal tuometines jo nuostatas "Williams" atžvilgiu ir kai kuriuos jo ar jo žmonių rėmėjus, būtų tikęs į porą.
Ir nors Prezidentas nusisuko nuo vieno iš liberalų lyderių (nežinia, kiek čia lėmė Artūro Zuoko ir Prezidento šeimų giminystės ryšiai, užsimezgę krikštijant A. Zuoko vaiką), bet Prezidentas vis dar remia Liberalų sąjungą. Ir ta parama būtų išėjusi į naudą pačiai partijai, jeigu ne tolesni šios partijos lyderių nelogiški veiksmai.
R. Paksas pasitraukė ar buvo priverstas pasitraukti, bet tai buvo užprogramuota daug anksčiau, nei tai atsitiko. Jis taip ir būtų likęs istorija. Kodėl liberalai išsigando R. Pakso ir prieš jį ėmėsi itin neapgalvotų ir nesuderintų priemonių, iki šiol nelabai aišku.
Juo labiau kad E. Gentvilas sugebėjo per gana trumpą laiką, kol buvo Ūkio ministru ir premjeru, susikurti neblogą įvaizdį, "užsiauginti" reitingus. Nors nieko svarbaus ar rimto jam padaryti nepavyko, socialliberalų - liberalų valdančiąją koaliciją suardžiusį "Lietuvos dujų" privatizavimo rebusą jis taip pat paliko būsimajai kairiųjų vyriausybei, tačiau bent jau atrodė kaip argumentuotai ir atvirai šnekėti mokąs politikas. Tačiau dabar liberalų susikurtas įvaizdis pasitarnauja kitoms partijos, ir netgi R. Paksui, kuriant savo naują amplua. Kai "Williams" nesusitvarko su "Mažeikių nafta", jis turi puikų paaiškinimą, kodėl tuomet nepasirašė sutarties su "Williams" ir pasitraukė iš premjero posto.
Iš vienos pusės, koją liberalų strategams galėjo pakišti politinės patirties trūkumas. Kita vertus, kaip tik tokia partija, kuri neturi populiaraus lyderio, gali pasitarnauti kitiems, nesantiems partijoje, lyderiams. Taigi kokios Liberalų sąjungos perspektyvos. Akivaizdu, kad siūlydami liberalias idėjas, liberalai toli nenueis, nes Lietuvos visuomenė dar ne ta, kuri balsuotų už ideologines vertybes, o juo labiau už liberalizmą. Apie Lietuvos žmonių pasirinkimo spektrą jau buvo kalbėta daug ir visiems turbūt aišku, kodėl tiek daug balsų savo laiku surinko liberalai su socialiberalais. Tai lėmė jų lyderiai.
Kol kas liberalai neturi stiprių ir populiarių lyderių, tad paramos teks ieškotis už partijos ribų. O gal net ir ieškoti nebereikia, nes šio tikslo link buvo kurį laiką dirbama. Kuo toliau tuo labiau darosi panašu, kad ji bus partija, kuri per Prezidento rinkimus rems V. Adamkų arba netgi rengs jam rinkimų kampaniją, kaip kažkada darė centristai. Tai yra ir V. Adamkaus interesas, mat jokios jį remiančios struktūros jis kol kas neturi ir labai intensyviai ieško. O ir liberalams tai būtų visai naudinga, jeigu nenori būti užmiršti. O po Prezidento rinkimų liberalai galės iškelti jau savo lyderį, kuris tokį įvaizdį, tikėtina, bandys formuoti jau per pačią Prezidento rinkimų kampaniją. Ir vėl bandyti užkariauti žmonių pasitikėjimą jauno/naujo lyderio savybėmis.
Liberalai turi ir dar vieną pasirinkimą. Pavyzdžiui, prisijungti prie konservatorių iniciatyvos vienyti dešiniuosius. Konservatoriai gal ir priimtų E. Gentvilo vadovaujamus liberalus, tačiau turbūt Liberalų sąjungai, kaip atskirai partijai, būtų lemta išnykti.
