Remiantis antradienį paskelbta iniciatyva, privalomosios karinės tarnybos laikas tęstųsi 9 mėnesius, į juos būtų kviečiami 18-26 metų neteisti jaunuoliai, tačiau privaloma tarnyba netaptų prievole studijuojantiems, mažus vaikus auginantiems vienišiems tėvams ar žmonėms, kurie negali tarnauti dėl sveikatos būklės.
Viena vertus, šauktinių kariuomenės grąžinimas užpildys Lietuvos kariuomenės vienetus, kurie šiuo metu buvo pustuščiai. Šitoks sprendimas taip pat reikštų didesnį atgrasymą prieš agresorių, nes, remiantis karine logika, aršiai priešintis pasirengusią auką pulti vengiama: puolimo kaštai gali būti per dideli.
Lietuva, be kita ko, pademonstruotų sąjungininkams NATO apie rimtus savo ketinimus priešintis galimai agresijai.
Kita vertus, sprendimo priešininkai baiminasi padidėsiančio visuomenės militarizmo ir radikalizmo, neskaidraus kadrų atrinkimo bei teigia, kad Lietuva tikrai nepadarė visko, kad pritrauktų žmonių į profesionalią kariuomenę.
N. Maliukevičius: tai žinia trims auditorijoms
Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto dėstytojas Nerijus Maliukevičius teigia, kad laikinai atkūrus šauktinių kariuomenę Lietuvoje siunčiama politinė žinia potencialiam agresoriui, sąjungininkams NATO bei mūsų visuomenei.
Žinia Vakarams: mes ir patys dedame pastangas savo gynybai, ne tik žiūrime į NATO alkanomis akimis.
Žinia Lietuvos visuomenei: nuo netikėtumo dėl agresijos Ukrainoje judame aiškaus grėsmės suvokimo ir praktinių žingsnių link.
Žinia Kremliui: tai atgrasymas – mes giliname ir rūpinamės savo gynyba, suprantame agresoriaus veiksmus Ukrainoje adekvačiai.
„Aš net neabejoju, kad ši žinutė bus išgirsta ir Rusijoje, bus imamasi informacinių kontrpriemonių. Bet žinutė yra labai svarbi. Reikia suvokti, kad mes Lietuvoje išgyvenome savotišką psichologinį grėsmės suvokimą – nuo netikėtumo jausmo, kurį įnešė Vladimiras Putinas su savo kampanija Kryme, iki viešo susirūpinimo, o kai kuriais atvejais ir pasimetimo, bei, galiausiai, iki aiškaus grėsmės suvokimo ir tam tikrų praktinių žingsnių“, - teigė N. Maliukevičius.
Pasak politologo, grėsmės suvokimas Lietuvoje aiškiai pakito nuo to laiko, kai ginkluoti konfliktai atrodė nutolę: NATO ir sąjungininkai vykdė ekspedicines kampanijas Afganistane, Irake.
„Dabar ta grėsmė sugrįžo realiai prie mūsų sienų. Akivaizdu, kad grėsmės pajautimas psichologiškai sugrįžo ir į mūsų visuomenę. Praėjome savotišką etapą, kuris baigėsi labai realiu praktiniu politiniu žingsniu. Bendra prasme tai grąžina saugumo jausmą, suvokimą, kad grėsmės ir rizikos yra valdomos politiškai“, - teigė mokslininkas.
„Susidūręs su agresyviu kaimynu, tu turi galimybę keisti savo dislokacijos vietą, bet valstybė negali išrauti savęs ir pakeisti savo geografijos, jeigu kaimynas elgiasi agresyviai, deklaruoja agresiją. Vienintelė galimybė tada rūpintis savo saugumu, užtikrinti efektyvų atgrasymą – ir ne žodžių, o veiksmų prasme“, - pridūrę N, Maliukevičius.
Pasak mokslininko, norint įtikinti agresorių savo atgrasymu galbūt net reiktų mąstyti ne apie 2 proc. bendrojo vidaus produkto skyrimą gynybai, bet apie 4-5 proc.
„Jeigu mes raginame Vakarus atsibusti, tai įvertinkime, ar mes patys esame atsibudę ir ėmęsi adekvačių veiksmų. Mūsų veiksmai gynybos srityje siųs pozityvias žinutes partneriams Vakaruose ir potencialiam agresoriui“, - teigia N. Maliukevičius.
D. Šlekys: man tai kelia nerimą
Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto dėstytojas Deividas Šlekys teigia ne itin pritariantis šauktinių kariuomenės grąžinimui, mat gali padidėti visuomenės militarizmas ir radikalizmas.
„Protu aš suprantu, kad norint normalaus dydžio kariuomenės mums reikia žmonių. Žmonių tiek neateina, vadinasi, reikia galvoti, kaip gauti kadrų. Šauktinių formatas – klasikinis, senas, tradicinis būdas, neišnykęs, egzistuojantis ir kitose valstybėse. Tačiau mums reiktų atsargiai žiūrėti, ką turi danai, norvegai, suomiai ar šveicarai, nes jų modeliai skiriasi, nes ten nėra tokių grynų šauktinių“, - sakė mokslininkas.
„Tačiau aš visuomet buvau prieš šauktinių formatą, nes, mano nuomone, jis atgyvenęs, gali atnešti kai kurias nelabai pageidautinas pasekmes“, - teigė D. Šlekys.
Pagrindinė neigiama pasekmė, jo teigimu, pernelyg sustiprėjęs ar net radikalus nacionalizmas, kuris gali būti panaudotas neigiama linkme.
„Nenoriu vesti priežastingumo tarp šauktinių ir radikalių nacionalistų Lietuvoje, bet turime bent jau apmąstyti šalutinius efektus, dalis žmonių gali tapti radikalesni, tautiškesni blogąja prasme, nes šauktinių formatas yra militarizacija, mane tai neramina, ypač pridėjus mūsų kai kuriuos istorinius samprotavimus“, - teigė D. Šlekys.
Pasak pašnekovo, reikia įvertinti, kad militarizmas gali pakrypti į antilenkiškumą.
„Galbūt aš per daug įsitraukęs į Vakarų orbitą, bet ten dominuoja savanorių formatas ir rekrutavimas į kariuomenę yra komercializuotas. Labai daug reklamų televizijoje, leidiniuose, kai reklamuoji karinę tarnybą kaip dar vieną darbą: pavojingesnį, egzotiškesnį, kuris turi daugiau polėkio nei koks sekretorės darbas. O Lietuvoje nepasakyčiau, kad būčiau matęs komercinės reklamos apie tarnybą kariuomenėje“, - teigė D. Šlekys.
Kalbėdamas apie neigiamas šauktinių grąžinimo pasekmes, D. Šlekys minėjo fiktyvias ligos ir negalios pažymas, galbūt padidėjusią emigraciją bei potencialiai neskaidrų tarnybos kariuomenėje išvengimo procesą.
„Ar mes sugebėsime užtikrinti socialinį teisingumą, kad turtingo tėvo vaikas tikrai tarnaus kariuomenėje, jeigu jis tikrai ištraukė tą loterijos bilietą? Būkime teisingi, Lietuvoje mes turime bėdų su korupcija. Ar mes tai užtikrinsime? Šiuo atveju Lietuvos kariuomenė turės būti skaidri ir rodyti, kaip viskas vyksta, kad nepasipiltų legendos ir gandai, kad kažkas išsipirko, išvengė, o tas kvailelis, kuris nerado būdų išsisukti, tarnauja. Juk tokios legendos sklandė, kai turėjome šauktinių formatą“, - sakė D. Šlekys.
Politologas primena ir legendas apie dedovščiną kariuomenėje, kai vyresnieji tyčiojasi iš jaunesnių karių.
„Taigi reikia galvoti apie plačią viešųjų ryšių kampaniją“, - teigė politologas.
