Taip partijos lyg ir deklaruoja atsinaujinimą, nes jauni žmonės veikiausiai eis toliau ir sieks tapti partijų lyderiais šalies mastu. Jei jaunimas pasirodys gerai, tai paskatins jo įtraukimą į politinį gyvenimą, jei pralaimės, partinė nomenklatūra jam privers duris.
Kai kuriems kandidatams laimėti gali būti nelengva, nes nors į merų rinkimus rinkėjus atvilioti bus lengviau nei į miestų tarybų rinkimus, visuomenė gal tik apie liberalo Remigijaus Šimašiaus kandidatavimą sužinojo kiek anksčiau. O Socialdemokratų partijos Vilniaus skyrius tik rugsėjo 20 d. oficialiai kaip kandidatą patvirtino partijos atsakingąjį sekretorių Gintautą Palucką. O kad šalies sostinėje iš konservatorių partijos į merus kandidatuos buvęs ministro pirmininko Andriaus Kubiliaus patarėjas Mykolas Majauskas, paaiškėjo tik lapkričio 10 dieną. Be to, tikėtina, kad didelė Vilniaus gyventojų dalis šių kandidatų iškėlimo apskritai nepastebėjo. Tad norėdami pasirodyti garbingai jie turės organizuoti rimtą rinkimų šou.
Jei iš tiesų nori nugalėti dabartinį Vilniaus miesto merą Artūrą Zuoką, šie pretendentai turi suprasti, kad dėl didelio kandidatų skaičiaus gali nutikti taip, jog į antrą turą pateks A. Zuokas ir, pavyzdžiui, Lenkų rinkimų akcijos lyderis Valdemaras Tomaševskis. Kita vertus, jei jaunimas sugebės pelnyti savo partijos rėmėjų balsus, o V. Tomaševskis susirinks didelę dalį į rinkimus atėjusių lenkų ir rusų rinkėjų balsų, kils klausimas, kas balsuos už A. Zuoką. Todėl kova turėtų būti įdomi.
Neatmestina ir galimybė, kad, mero rinkimus laimėjus A. Zuokui, tarybos daugumą formuotų partijos, kurios oponuotų merui. Esant tokiai situacijai viskas priklausytų nuo to, ar jaunieji lyderiai sugebėtų ne tik kontroliuoti partijos draugus, kad šie nepasiduotų pagundoms patekę prie Vilniaus aruodų, bet ir suformuoti veiksmingą koaliciją.
Darbo netrūks – Vilnius skęsta ne tik skolose, bet jau ir smoge. Spūstys didėja, įtakingi verslininkai įsigudrina statyti naujus pastatus visuose įmanomuose laisvuose plotuose, visai nesirūpindami, ar bus plečiama socialinė infrastruktūra. Suvaldyti situaciją ir dar pademonstruoti proveržį lengva nebus. Kuo prasčiau jauniems lyderiams seksis, tuo lengviau bus A. Zuokui pirštu baksnoti į jų bejėgiškumą, nes viešųjų ryšių technologijų srityje bent kol kas jam lygių nėra. Jaunų žmonių vadovaujamai koalicijai pradėjus pyktis ar tuo labiau vogti, šis manipuliacijų meistras paprasčiausiai meistriškai pasinaudos situacija.
Jaunimo laimėjimas gali pasiųsti A. Zuoką į politinę pensiją, o pralaimėjimas stabdytų partijų atsinaujinimą, be to, skatintų dabartinį merą siekti naujų politinių aukštumų. Tiesa, pirmas A. Zuoko apšilimas 2014-ųjų šalies prezidento rinkimuose baigėsi gana apgailėtinai (5,30 proc. rinkėjų balsų, šešta vieta). Bet ir tada jis iškart pažadėjo grįžti ir laimėti rinkimus 2019 metais.
Pasaulyje esama precedentų, kai pažangiai mąstantys jauni politikai tvarkosi nė kiek ne prasčiau, o kartais net ir geriau už patyrusius politikos vilkus. Beveik 621 tūkst. gyventojų (2010 m. surašymo duomenimis) turinčios Baltimorės (JAV) meru buvęs muzikantas ir policininkas Martinas O’Malley 1997 m. tapo būdamas 34-erių ir išbuvo porą kadencijų iki 2007-ųjų. Per tą laiką miestiečių gyvenimo kokybė išaugo, mero iniciatyva įdiegta elektroninė valdžios kontrolės sistema.
Kitas pavyzdys – dabartinis Kijevo meras, 38-erių metų Vitalijus Klyčko, rinkimus laimėjo aiškia persvara, surinkęs daugiau kaip 56 proc. balsų. Tiesa, jam, kaip merui, neabejotinai dar ilgai teks įrodyti savo gebėjimą tvarkytis. Vis dėlto, žinant dabartines Ukrainos realijas ir tai, kad iš Kijevo drastiškų žinių nėra (labai norėtųsi, kad nebūtų ir ateityje), tikėtina, jog meru tapęs vis dar profesionalus boksininkas proeuropietis V. Klyčko turi ir noro, ir potencialo valdyti civilizuotai. Taigi, į didžiąją politiką žengiantiems jauniesiems lietuviškų partijų lyderiams dairytis yra į ką.
Vilniaus miesto mero rinkimai parodys, ar prasidėjęs didžiausių partijų politinis atsinaujinimas turės pageidautiną tęsinį. Būtent šiame kontekste šalies sostinė įgyja vis didesnę reikšmę nacionalinei politikai. Nes tai, kokį potencialą pademonstruos įtakingiausių politinių partijų jaunimas, leis gana tiksliai prognozuoti, kokia ateitis laukia mūsų politinės sistemos. Ir ar joje matyti potencialas, kad ateityje vis didesnė jos dalis remsis politine demokratija ir profesionalų politika.
