Kaip vyksta įvaikinimo procedūros Lietuvoje, kokių žinių reikia teisėjams, nagrinėjantiems bylas dėl įvaikinimo, žurnalas TEISMAI.LT paklausė Kauno apylinkės teismo teisėjos Aistės Petrevičienės.
– Papasakokite plačiau apie įvaikinimo bylų specifiką. Kuo jos išsiskiria iš kitų šeimos bylų?
– Įvaikinimo bylos nagrinėjamos uždaruose teismo posėdžiuose, visa šių bylų medžiaga yra laikoma nevieša. Teisme gavus įvaikinimo bylą, pirmiausia imamasi priemonių pareiškėjų konfidencialumui užtikrinti. Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų bazėje nėra įrašomos nei įvaikintojų, nei vaiko pavardės ar asmens kodai, gyvenamosios vietos adresai.
Kartais toks įslaptinimas nėra tikslingas, kadangi šeima būna apsisprendusi neslėpti įvaikinimo fakto nei nuo vaiko, nei nuo kitų asmenų. Teismo posėdžių metu pareiškėjai paaiškina, jog nesąžininga nuo vaiko slėpti jo istoriją, geriau, kad vaikas savo istoriją žinotų ir sužinotų ją ne iš kaimynų, bet iš tėvų.
Įvaikinimo bylos yra vienos gražiausių, emociškai šilčiausių bylų. Būtent šiose bylose dalyvaujantys asmenys stengiasi ne sumenkinti vienas kitą, ne įrodyti vienas kito blogąsias savybes, o atvirkščiai – įrodinėja gražiausius, šilčiausius dalykus – meilę, prisirišimą, pasiryžimą rūpintis. Gaila, bet tokio pobūdžio bylų nėra daug. Įdomu, kad pareiškėjai, jau išnagrinėjus bylą ir paskelbus sprendimą, nusprendžia teisėją supažindinti su įvaikintu vaiku: parodo įvaikinamųjų nuotraukas, kartais įvaikintą kūdikį atsineša ir į teismą.
Norėtųsi, kad įvaikinimo bylų būtų daugiau. Įvaikinimas galimas, kai vaiko tėvai mirę, vaiko tėvams neterminuotai apribota tėvų valdžia arba teismas patvirtina tėvų sutikimą įvaikinti vaiką. Reti atvejai, kai tėvai, nesugebėdami patys auginti vaiko, kreipiasi į teismą dėl sutikimo įvaikinti patvirtinimo. Gerokai dažnesnės situacijos, kai teismas sprendžia dėl tėvų valdžios neterminuoto apribojimo.
– Kuri Kauno apylinkės teisme Jūsų nagrinėta įvaikinimo byla labiausiai įsiminė?
– Atmintyje įstrigo vienas atvejis, kai mama, besigydanti nuo priklausomybės narkotinėms medžiagoms, prašė patvirtinti jos sutikimą įvaikinti. Teismo posėdžio metu moteris su ašaromis akyse pasakojo apie netinkamai pasirinktą gyvenimo būdą, savo tvirtą apsisprendimą leisti vaiką įvaikinti ir viltį, kad atsiras šeima, kuri tinkamai ir su meile užaugins jos vaikutį. Pasiūlius pasakyti baigiamąją kalbą, ši moteris teištarė vieną sakinį: „Labai prašau surasti mano vaikui mylinčią šeimą.“
Itin reti atvejai, kai sprendžiamas klausimas dėl vyresnių nei 5 metų amžiaus vaikų įvaikinimo. Įvaikintojų šeimos dažniausiai nori kuo jaunesnio vaiko, kad galėtų nuo pat mažumės jį ugdyti, mylėti, prižiūrėti, t. y. kad vaikui būtų padaryta kuo mažesnė netinkamos aplinkos įtaka. Įvaikinant siekiama, jog nebūtų nutraukti biologinių brolių ir seserų ryšiai, t. y. stengiamasi, kad biologinius brolius ir seseris įvaikintų ta pati šeima. Būna gaila, kai to neįmanoma įgyvendinti, ir tenka brolius ir seseris išskirti įvaikinant skirtingose šeimose (pavyzdžiui, teko susidurti su atveju, kai moteris, pagimdžiusi 11 vaikų, pati augina du, o kitų atsisakė: sunkiai tikėtina, kad atsiras įvaikintojų šeima, kuri sutiktų įvaikinti 9 vaikus).
– Į ką turėtų atkreipti dėmesį teisėjas, nagrinėjantis įvaikinimo bylas?
– Teismas, nagrinėdamas įvaikinimo bylą, privalo įsitikinti, kad įvaikinimas pirmiausia atitiks ne įvaikintojų, bet vaiko interesus. Šiose bylose išvadas dėl įvaikinimo teikia būsimųjų įtėvių gyvenamosios vietos vaiko teisių apsaugos skyrius, vaiko gyvenamosios vietos vaiko teisių apsaugos skyrius ir Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba.
Įvaikinimo bylose itin atidžiai aiškinamasi būsimųjų įtėvių moralinės, asmeninės savybės, motyvacija įvaikinti, taip pat būsimųjų įtėvių materialinės galimybės užtikrinti vaikui tinkamas buities sąlygas, įsitikinama tvirtu apsisprendimu rūpintis įvaikinamu vaiku kaip savu.
– Kaip manote, ar tikslinga būtų Lietuvoje atskirti nepilnamečių bylas ir nagrinėti jas specializuotuose teismuose, kaip, pavyzdžiui, Italijoje, kur veikia savarankiškos institucijos Nepilnamečių teismai (angl. A juvenile court)?
– Nors įvaikinimo bylos ir turi savitumo, nemanau, kad Lietuvoje būtų tikslingi atskiri nepilnamečių teismai. Lietuva yra per maža valstybė, kad pasiteisintų tokie itin specializuoti teismai, kaip šeimos, darbo ir pan. Kita vertus, teisėjai neparuošiami psichologiškai bendrauti su vaikais, o psichologo teismuose nėra. Nagrinėjant civilines bylas, susijusias su nepilnamečiais, būtinos psichologinės žinios: kaip užmegzti kontaktą su vaiku, kaip tinkamai jį apklausti, kad apklausa teisme kuo mažiau traumuotų ir būtų gauta reikiama informacija.
Suaugę žmonės dažnai bijo ateiti į teismą ir tą baimę, visiškai nepagrįstą, kartais perduoda ir vaikui. Kartą (ne įvaikinimo byloje) teko apklausti šešiametį berniuką. Prieš apklausą vaikas net drebėjo, bijojo pakelti galvą ir prabilti – buvo akivaizdu, kad vaikas prigąsdintas. Pasibaigus apklausai, vaikas net nenorėjo išeiti ir atsidusęs tarė: „O visai ir nebaisu buvo...“
Komentaras: Jovita TARVYDIENĖ, Valstybės vaiko teisių ir apsaugos tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vaiko teisių apsaugos ir pagalbos skyriaus Įvaikinimo poskyrio vyriausioji specialistė:
Ikiteisminės nacionalinio įvaikinimo procedūros trunka vidutiniškai apie 9 mėnesius. Būsimųjų įtėvių pradinis patikrinimas, kurį atlieka savivaldybės administracijos vaiko teisių apsaugos skyrius, užtrunka iki 1 mėn., mokymai būsimiesiems įtėviams – iki 3 mėn., išvados dėl pasirengimo įvaikinti parengimas – 1 mėn. Jei šeima įvertinama teigiamai, ji įtraukiama į norinčių įvaikinti šeimų sąrašą. Atsižvelgiant į vaikų, esančių galimų įvaikinti vaikų apskaitoje, poreikius, ieškoma šeimų, galinčių ir norinčių jais pasirūpinti.
Dažnai šeimos pageidauja įvaikinti konkrečios lyties, amžiaus, sveikatos būklės vaiką. Šie šeimos lūkesčiai gali riboti galimybes teikiant jiems informaciją apie galimus įvaikinti vaikus. Teisės aktai numato, kad siūlymai šeimai susipažinti ir įvaikinti vaikus turi būti teikiami atsižvelgiant į jų lūkesčius. Todėl, pavyzdžiui, pageidaujantiems įvaikinti mergaitę iki vienerių metukų tektų laukti apie metus. Pageidaujantiems įvaikinti vyresnius (iki 4–5 m.) arba iš karto du vaikučius (pavyzdžiui, broliuką ir sesutę) su išgydomais sveikatos sutrikimais laukti reikėtų gerokai trumpiau.
Nuo pareiškimo įvaikinti įteikimo apylinkės teismui iki teismo sprendimo priėmimo vidutiniškai praeina 1,5–3 mėnesiai. Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dalyvavimas yra būtinas nagrinėjant civilines bylas dėl įvaikinimo, kuriose ji turi pateikti išvadą.
Paprastai apylinkių teismų teisėjai nustato 14 dienų terminą išvadai pateikti ir iš karto paskiria posėdžio datą. Byla dažniausiai išnagrinėjama per vieną teismo posėdį. Teismo sprendimas įvaikinti įsiteisėja po 30 dienų nuo jo paskelbimo, jeigu sprendimas nėra apskundžiamas apeliacine tvarka.
Kreipėmės į dešimt lietuvių šeimų, kurioms įsigaliojus teismo sprendimui leista įsivaikinti. Pateikiu trijų šeimų atsiliepimus apie bylos dėl įvaikinimo nagrinėjimą teisme.
Trys laiškai
„Kad čia daug nėra ką rašyti – mes ir teisme sutikome nuostabius žmones! Jokių nesuprantamų, nepateisinamų ar dirbtinų kliūčių nebuvo. Net atvirkščiai, kai per pirmą posėdį paprašėme bylą išnagrinėti skubos tvarka ir nurodėme priežastis, teisėjas, kad ir kiek užimtas buvo, antrą posėdį paskyrė per trumpiausią įmanomą laiką. Teisme domėjosi aplinkybėmis ir kaip teisėjas, ir kaip žmogus – tad teismo procesas mums nebuvo tik sausa biurokratinė procedūra“, – vilniečių šeima.
„Viskas pas mus vyko sklandžiai. Tik teismo data paskirta negreitai nuo dokumentų padavimo, nes buvo vasara ir daugelis teismo darbuotojų atostogavo. Pats teismas vyko gana greitai, dalyvavo ir patys vaikai. Jų neturėjom kur palikti, tai atsivežėme su savimi į teismo posėdį. Viskas praėjo gerai“, – vilniečių šeima.
„Pas mus viskas tiek su pirmu, tiek su antru vaikeliu praėjo sklandžiai“, – telšiškių šeima.
