Kur dingsta žmonės arba anekdotų vertos dingusiųjų paieškos

Du­ris pra­ve­ria ir jau „pa­lai­do­ti“ žmo­nės, ran­ko­se ne­ši­ni vie­nin­te­liu tu­ri­mu do­ku­men­tu – mir­ties liu­di­ji­mu, o ra­dus kū­ną as­mens ta­pa­ty­bę nu­sta­ty­ti pa­de­da net… ly­ti­nio or­ga­no imp­lan­tas.

Ket­ve­rius me­tus slaps­tė­si nuo žmo­nos

Šie­met iki spa­lio 1 d. Šiau­lių mies­te ir ra­jo­ne bu­vo pa­skelb­tos 32 paieš­kos, bet 31 pra­dė­ta by­la nu­trauk­ta – žmo­nės at­si­ra­do. Gy­vi ar mi­rę, bet ieš­ko­mi as­me­nys bu­vo su­ras­ti, neat­ras­ta tik rugp­jū­tį uo­gau­ti į Rė­ky­vos miš­kus išė­ju­si se­no­lė.

Arū­nas Bar­zins­kas, Šiau­lių ap­skri­ties VPK Nu­si­kal­ti­mų ty­ri­mų biu­ro as­me­nų paieš­kos sky­riaus vir­ši­nin­kas, sa­ko, kad jau daug me­tų ne­bė­ra tai­syk­lės, kad žmo­gaus paieš­ka skel­bia­ma, jei žmo­gus ne­grį­žo į na­mus tris die­nas. Jei as­muo išė­jo į rū­sį ir din­go, paieš­ką rei­kia skelb­ti ne­del­siant. Jei žmo­gus dings­ta ne­be pir­mą kar­tą, ta­da ga­li­ma jo ir na­mie pa­lauk­ti. Rei­kia įver­tin­ti ap­lin­ky­bes – jei žmo­gus nie­ka­da ne­ding­da­vo il­ges­niam lai­kui, o da­bar pra­žu­vo išė­jęs su­si­tik­ti su vers­lo par­tne­riu, ne­ši­nas pi­ni­gais ar pan., dels­ti ne­ga­li­ma. O jei žmo­gus iš­kul­nia­vo „šnap­so“ par­si­neš­ti, var­gu, ar rei­kia kreip­tis iš­syk į po­li­ci­ją ir pra­šy­ti pra­žu­vė­lį su­ras­ti.

Kiek­vie­nas din­gi­mo at­ve­jis – in­di­vi­dua­lus. Bū­na, išei­na vy­ras pas drau­gą, mei­lu­žę, o žmo­na ar su­gy­ven­ti­nė iš­syk bė­ga pas pa­rei­gū­nus. Pra­žu­vė­lis pa­si­vaikš­to ir at­si­ran­da po sa­vai­tės, tad pra­dė­ta by­la bū­na nu­trau­kia­ma.

A. Bar­zins­kas sa­ko, kad jei žmo­gus ne­ran­da­mas ke­le­rius me­tus, ne­ga­li­ma tei­gi, kad jo jau ne­bė­ra gy­vų­jų tar­pe. Jis pri­si­me­na ku­rio­zi­nį įvy­kį, kai bu­vo ras­tas žmo­gaus kū­nas, mo­ti­na ir se­suo ne­lai­mė­lį at­pa­ži­no, jis bu­vo pa­lai­do­tas, ar­ti­mie­siems iš­duo­tas mir­ties liu­di­ji­mas. Po ku­rio lai­ko po­li­ci­jos pa­rei­gū­nų du­ris pra­vė­rė vy­ras ir sa­ko: „Ne­tu­riu jo­kių do­ku­men­tų, tik vie­ną. Bet ir tas pa­ts – mir­ties liu­di­ji­mas“, – šyp­so­da­ma­sis pri­si­me­na A. Bar­zins­kas.

Vie­nas vy­ras, gy­vas ir svei­kas, at­ras­tas net po ket­ve­rių ar pen­ke­rių me­tų. Po­li­ci­ja su­ži­no­jo, kad ieš­ko­ma­sis gy­ve­na nuo­mo­ja­ma­me bu­te. Jis kaž­kaip su­si­vo­kė, kad yra ste­bi­mas, iš­syk ki­tą bu­tą iš­si­nuo­ma­vo. Pa­rei­gū­nai jį gau­dė per ba­las, dir­vo­nus. Aiš­ki­no, kad jiems tik jo pa­ra­šo rei­kia, kad jis gy­vas. Ta­da by­lą ga­lės nu­trauk­ti. Pa­si­ro­do, vy­ras slaps­tė­si, nes ma­nė, kad bus grą­žin­tas žmo­nai. Gal žmo­gaus tei­sė bū­ti ne­ras­tam? A. Bar­zins­kas sa­ko, kad ga­li­ma ir ci­vi­li­zuo­tai pa­lik­ti žmo­ną – tie­siog pa­sa­ky­ti, kad išei­ni, o ne pri­da­ry­ti vi­siems rū­pes­čių.

Paieš­ka dėl 1964-ai­siais au­to­bu­sų sto­ty­je pa­lik­tos duk­ros

Pa­rei­gū­nai kar­tais įžvel­gia itin keis­tų ar­ti­mų­jų el­ge­sio ap­raiš­kų. Na­tū­ra­lu, kad din­gus vai­kui tė­vai jau­di­na­si, bet A. Bar­zins­kas pri­si­mi­nė at­ve­jį, kai į po­li­ci­ja krei­pė­si tė­vai dėl 25-erių duk­ros, ku­ri 22 val. ne­grį­žo na­mo. Paaiš­kė­jo, kad tė­vai la­bai kont­ro­lia­vo duk­rą, rei­ka­la­vo bū­ti na­mie nu­sta­ty­tu lai­ku, o ši ėmė pro­tes­tuo­ti. Sa­vait­ga­lį pa­si­li­ko puo­tau­ti pas drau­gus ir ne­grį­žo.

Anot pa­rei­gū­no, ša­ly­je pa­si­tai­ko pre­ky­bos žmo­nė­mis at­ve­jų, bet jie re­ti. Kaip be­bū­tų keis­ta, mo­te­rys dings­ta re­čiau nei vy­rai, bet kai dings­ta mo­te­ris, daž­nai ar­ti­mie­ji įta­ria bai­siau­sią sce­na­ri­jų – pa­gro­bė sek­so ver­gi­jai.

A. Bar­zins­kas sa­ko, kad jei jau mo­te­ris ver­čia­si pro­sti­tu­ci­ja, tai da­ro sa­vo no­ru. Ki­ta­me Lie­tu­vos mies­te bu­vo su­ras­tos ir par­vež­tos į Šiau­lius dvi mer­gi­nos, ku­rios ne­va iš­va­duo­tos iš ver­gi­jos. Po ku­rio lai­ko jos vėl din­go, o pa­rei­gū­nams at­siun­tė fo­tog­ra­fi­jas, ku­rio­se abi – ap­si­nuo­gi­nu­sios. Dar vė­liau pa­rei­gū­nai su­ži­no­jo, kad Vo­kie­ti­jo­je joms skir­ta vals­ty­bės ap­sau­ga. Yra žmo­nių, ku­rie „mo­ka“ gy­ven­ti – ga­vus vals­ty­bės ap­sau­gą Vo­kie­ti­jo­je la­bai so­čiai ir pa­si­tu­rin­čiai gy­ve­na­ma.

Pieš po­rą me­tų pa­rei­gū­nus itin nu­ste­bi­no vie­nos pa­gy­ve­nu­sios mo­ters pra­šy­mas. Ji pa­pra­šė su­ras­ti duk­rą, ku­rią 1964-ai­siais pa­li­ko au­to­bu­sų sto­ty­je, o 1971-ai­siais jos jau ne­be­ra­do. Ra­do pa­rei­gū­nai tą mo­te­rį, bet paaiš­kė­jo, kad ši mo­ti­nos ne­no­ri ma­ty­ti aky­se. Pa­reiš­kė, kad kai ji bu­vo ati­duo­ta į vai­kų na­mus, ta­da ma­ma jos tu­rė­jo ieš­ko­ti, o ne praė­jus 40-čiai me­tų.

A. Bar­zins­kas sa­ko, kad mi­nė­ta mo­ti­na net duk­ros gi­mi­mo da­tos ne­ži­no­jo. To­kių at­ve­jų, kai ne­ži­no­mas ieš­ko­mo žmo­gaus var­das, pa­var­dė, gi­mi­mo me­tai, taip pat pa­si­tai­ko. Su­si­ti­ko vy­ras ir mo­te­ris, „pa­ba­lia­vo­jo“, pa­gy­ve­no sa­vai­tę. Vy­rui at­si­bo­do, iš­ke­lia­vo, o mo­te­ris, pri­si­kū­ru­si ro­man­tiš­kų atei­ties pla­nų, krei­pė­si į po­li­ci­ją dėl paieš­kos, nu­ro­dy­da­ma tik my­li­mo­jo var­do trum­pi­nį.

Kai krei­pia­si žmo­nės dėl din­gu­sių už­sie­ny­je, ne­re­tai ne­ži­no, nei į ko­kį mies­tą ieš­ko­ma­sis vy­ko, nei pas ką va­žia­vo, nei kur ke­ti­no dirb­ti. „Jei ieš­ko­ma­sis pa­da­ro nu­si­kal­ti­mą, ras­ti pa­vyks­ta. Daž­niau­siai už­sie­ny­je žmo­gus dings­ta, kai pra­ran­da mo­bi­lų te­le­fo­ną. Juk re­tas ku­ris nors vie­ną ar­ti­mo žmo­gaus te­le­fo­no nu­me­rį ži­no min­ti­nai“, – sa­ko A. Bar­zins­kas.

Jei dings­ta se­ny­vo am­žiaus žmo­nės, daž­niau­siai jie ser­ga Als­hai­me­rio li­ga. Ne­be­ran­da na­mų, pa­si­klys­ta miš­ke, pa­mirš­ta ar­ti­mie­siems pa­skam­bin­ti. Anot pa­rei­gū­no, žmo­nėms daž­nai at­ro­do, kad jie gy­vens am­ži­nai. Ar­ti­mie­ji ser­gan­tiems se­no­liams tu­rė­tų vi­sa­da į ki­še­nę įdė­ti mo­bi­lų­jį te­le­fo­ną. Pa­sik­lys – pa­skam­bins, ar bu­vi­mo vie­ta bus leng­viau nu­sta­ty­ta.

Pa­rei­gū­nas tei­gia, kad din­gu­sių­jų tu­ri ieš­ko­ti pro­fe­sio­na­lai, o ne in­ter­nau­tai. Ar­ti­mie­ji skel­bia din­gu­sių­jų fo­tog­ra­fi­jas so­cia­li­niuo­se tink­luo­se, o apie pa­sek­mes ne­gal­vo­ja. Su­ras­tą as­me­nį ap­lin­ki­niai at­pa­žįs­ta, vė­liau iš jo šai­po­si. „Žmo­gui po to sun­ku bū­na, jis bi­jo išei­ti iš na­mų. Leng­viau­sia ap­kal­tin­ti po­li­ci­ją ne­veik­lu­mu, o po sa­vi­veik­los ten­ka sam­dy­ti psi­cho­lo­gus ir šluos­ty­ti ar­ti­ma­jam aša­ras. Jei bėg­si už­si­mer­kęs, fi­ni­šo ne­pa­siek­si“, – sa­ko A. Bar­zins­kas.

Žmo­nės ir į ekst­ra­sen­sus krei­pia­si pa­gal­bos. Pa­rei­gū­nai sa­ko, kad dar nė kar­to ekst­ra­sen­sų ver­si­ja ne­pa­sit­vir­ti­no. „Ar­ti­mie­ji te­no­ri bū­ti tik­ri, kad vis­ką pa­da­rė, kad žmo­gų ras­tų“, – sa­ko pa­rei­gū­nas.

„Bū­na ste­buk­lų gy­ve­ni­me“

Pa­rei­gū­nams pa­sku­ti­niai­siais me­tais iš­ki­lu­si pro­ble­ma – nu­sta­ty­ti ras­tų mi­ru­sių­jų as­me­nų ta­pa­ty­bę. Dau­giau nei prieš de­šimt me­tų po­li­ci­jai tal­ki­no ži­niask­lai­da – spaus­din­da­vo ras­tų mi­ru­sių­jų fo­tog­ra­fi­jas. Da­bar spaus­din­ti smur­ti­nių fo­to-g­ra­fi­jų ne­ga­li­ma, tad pa­gal­bos su­lau­kia­ma ma­žai. Po mė­ne­sio neat­pa­žin­to žmo­gaus pa­lai­kai su nu­me­riu pa­lai­do­ja­mi Gin­kū­nų ka­pi­nė­se, bet by­los ne­nu-t­rau­kia­mos.

As­me­ny­bė nu­sta­to­ma ti­riant DNR, ta­čiau bu­vo at­ve­jų, kai nu­sta­ty­ti ne­gy­vo žmo­gaus ta­pa­ty­bę pa­dė­jo ly­ti­nio or­ga­no imp­lan­tas.

Šiau­lių mies­to par­ke bu­vo ras­tas žmogaus kūnas. Be an­ta­kių, plau­kų, per­pjau­to­mis ve­no­mis. Eks­per­ti­zės me­tu bu­vo ap­tik­tas ly­ti­nio or­ga­no imp­lan­tas. Lie­tu­vo­je šie imp­lan­tai ne­bu­vo įso­di­na­mi į kū­ną, o Ry­go­je ir Mask­vo­je jie bu­vo de­da­mi ano­ni­miš­kai. Vis dėl­to as­me­ny­bę pa­vy­ko nu­sta­ty­ti, žmo­gus net ne­bu­vo Šiau­lių gy­ven­to­jas.

Kar­tą vie­no mi­ru­sio žmo­gaus kū­nas bu­vo at­pa­žin­tas, bet pa­rei­gū­nai su­lau­kė gir­to žmo­gaus skam­bu­čio. „Vy­rai, ne­da­ry­ki­te klai­dos, neat­pa­žin­ki­te ma­no kū­no, nes aš gy­vas. Pas­kui pa­ka­si­te, rei­kės iš duo­bės iš­lip­ti“, – aiš­ki­no „ve­lio­nis“. Paaiš­kė­jo, kad vie­na­me mies­to bend­ra­bu­ty­je gy­ve­no lyg du van­dens la­šai pa­na­šūs vy­rai, ku­rie net ne­bu­vo gi­mi­nės. Vie­nas jų ki­tam da­vė at­si­skai­ty­mo už ko­mu­na­li­nius pa­tar­na­vi­mus kny­ge­les ir pi­ni­gų. Kai­my­nas pi­ni­gus iš­lei­do svai­ga­lams ir mi­rė. At­sis­kai­ty­mo kny­ge­lės su pa­var­de bu­vo ras­tos sve­ti­mo­je ki­še­nė­je, pa­žįs­ta­mi pa­tvir­ti­no ve­lio­nio ta­pa­ty­bę, o tie­sa išaiš­kė­jo vė­liau.

Su šyp­se­na A. Bar­zins­kas pri­si­me­na at­ve­jį, kai pa­rei­gū­nai at­vy­ko „ve­lio­nio“ žmo­nai pra­neš­ti liūd­nos ži­nios. Pa­ro­do nuo­trau­ką, mo­te­ris sa­vo vy­rą at­pa­žįs­ta ir ta­da šūk­te­li: „Tė­vai, čia kaž­ko­kie vy­rai sa­ko, kad tu mi­ręs. Iš­len­da vy­ras – ly­giai tais pa­čiais marš­ki­niais ir to­kio­mis pa­čio­mis kel­nė­mis kaip nuo­trau­ko­je. „Bū­na ste­buk­lų gy­ve­ni­me“, – sa­ko pa­rei­gū­nas.

Kar­tą pa­rei­gū­nai ap­lan­kė net tris žmo­nes, kai ra­do kū­ną su ta­tui­ruo­tė­mis ant pirš­tų ir ran­kų. Kiek ga­li bū­ti pa­na­šių žmo­nių, ku­riems net to­kios pa­čios ke­lios ta­tui­ruo­tės ant kū­no? Pa­si­ro­do – net ke­tu­ri.

Fo­tog­ra­fi­jo­je kai­my­nas ve­lio­nį at­pa­ži­no, pa­ro­dė, kur mi­ru­sy­sis gy­ve­na. At­vy­ku­sius pa­rei­gū­nus ly­giai toks pa­ts žmo­gus pa­si­ti­ko. Su­ra­do ki­tą – ir­gi gy­vas. Ra­do tre­čią, kai­my­nai aša­rą nu­brau­kė, kad šis jau mi­rė, o kai pa­si­ti­ko jo su­gy­ven­ti­nė, iš už kam­po iš­lin­do „mi­ru­sy­sis“, pir­ki­niais ne­ši­nas. Pak­laus­tas, ar ant­ri­nin­ko ne­pa­žįs­ta, at­sa­kė: „Aš tik či­go­nas, ži­no­čiau, ne­sa­ky­čiau, o da­bar – ne­pyk, ne­ži­nau.“